Kartais laikomės tik už akmens,
Kartais klausome tiktai lietaus,
Kartais klausiame tiktai vandens,
Kol dienoj ar nakty paslaptis atsivers.
Paslaptis iš pačios glūdumos,
Paslaptis nuo pradžių pradžios,
Paslaptis, dėl kurios vėl kažkas
Paaukos dalelytę mažyčio savęs.
Bet kaip tapti tuo indu šviesos,
Kuriame bus apstu tos jėgos,
Su kuria paslaptis daugiau nekovos,
Atsiskleis dar viena dalelytė tiesos.
Bet didžioji tiesa ten toli begalybėj,
Ir prie jos priartėt nėra tikimybės,
Mūsų norai yra įnoringas žaidimas,
Tiek, kiek leidžia dangus ir likimas.
poeta
2020-11-18 22:09:21
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2020-11-19 00:02:33
Prasmingos eilės.
Anot Cicerono,"Ne filosofai, o apsukrūs sukčiai tvirtina, kad žmogus laimingas, kai gali gyventi pagal savo norus. Tai melas. Nusikalstami norai – didžiausia nelaimė. Žmonių norai auga tol, kol išsigimsta, kaip tos senės su gelda, nes žmonėms sunku atsikratyti godumo.