O vakaro dangus spindėjo auksu,
Ir saulė niro palengva už nežinios,
Tiktai žaros liežuviai tartum paukščiai
Dar palengva pleveno saulei iš paskos.
 
Ramybė tvyrojo virš ežero paviršiaus,
Virš miško, lygumų, aukštų kalnų,
Ir smelkėsi tyla ligi pat rankų pirštų,
Keleivio sėdinčio ant tilto ežere.
 
 Ir apie ką galvoji mielas drauge,
Ar suradai, tai ko ieškojai  gilumoj,
Atkeliavai taip iš toli tarytum paukštis,
Gal panorėjai mesti iššūkį pats sau.
 
Ar  kojomis tvirtai ant žemės stovi,
Ar dar taikli ranka ir dar stipri širdis,
Gal panorėjai pamatyti visą žemės grožį,
Korio nematė dar tava žvitri akis.
 
Gal spaudė sielvartas tarytum nešulys,
Kurio numesti niekaip negalėjai,
Jį numetei ir palikai papėdėje kalnų,
Ir tavo kūnas be galo palengvėjo.
 
Ir stiebiasi kalnai lig pat viršūnių,
Tokie jie paslaptingi, tarytumei šventi,
Jie mūsų paslaptis garbingai saugo
Tai vis didėdami, tai kartais skildami.
 
Mes grįžtame į ten, iš kur atėjom,
Ir rodos namuose ir širdyje šviesiau,
Bet mūsų kūnai trokšta atsinaujint vėlei
Po praradimų, vėl kalnus pamatyt greičiau.