Apsisupsiu nenuorama vasaros vėju,
Ir nebus mums kely jokių žemės kliūčių,
Užkabinsiu puošeivą, ar pasakų fėją,
Pabarbensiu į nosį medžio lapu žaliu.
 
Įsisuksiu kišenėn, neradau ten auksiniu,
Bet jaunikis kažkam bus  visai prašmatnus,
Apkabinsiu per petį, pabučiuosiu į lūpas
Ir laimingi nulėksim mes su vėju kartu.
 
Tas nematomas vėjas, ta nematoma laisvė,                                                                                                                                                                         
Kaip smagu ją pajausti  ir pabūt savimi,
Pamyluot apkabinti tą nematomą svečią,
Kurį kuria ir piešia mūs vaizduotė laki.
 
Ir kai vėjai nurimsta, atsistoji ant žemės,
Ir jauti, kad po kojom kažkas tokio stipraus,
O kai  kojos pavargsta, kaip smagu būt pakilti,
Bet ir vėjas per lengvas ir tu pats per sunkus.