Vasara, viduryje užliejamų pievų, kanale augo sena palinkusi drebulė. Epušės šakos vasara būdavo gausiai aplipusios mažų, sodriai žalia spalva nusidažiusių lapų, kurie net per štilių, žmogui praėjus pradėdavo drebėti, kaip išsigandusios avys, pamačiusios plėšrūną. O šalia jos, pakanale, sugulusios juodmargės, tarsi gaudydavo medžių krentantį šešėlį. Jos vis šnopuodamos nuo karščio gardžiai ėsdavo vešlią pievų žolę. Taip dienos vasarą ir slinkdavo. Sunku visa tai ir įsivaizduoti, kai nuo paskutinės šiltos dienos praėjo jau daugiau nei mėnuo. Balta sniego paklotė paklojusi visus laukus. Karvės tvartuose, o drebulė nebevilioja savo sodriai žalia laja. Dabar tai tik akinamai balta spalva, neleidžiant pažvelgti į baltai nusidažiusią drebulės viršūnę. Medis - plikas, tarsi ilsėtusi ir lauktų ateinančio, naujo pavasario. 

   Anelė jau seniai nebelaukia žiemos pabaigos. Laukuose - ta pati kumpa moteris, tempianti šakas iš paupio. Ji dėvi ilgą, žalsvai  rudą, vyrišką paltą. Pasirišusi jau seniai nublukusia juoda skarele, mėgina surasti pakuro savo butui. Ant jos sidabrinių plaukų krenta snaigės, ištirpsta, vos palietusios žilus moters plaukus. Vis priklaupdama, pailsėdama, ji tempia šakas į namus, krosniai kurenti. Sukrovusi šlapias šakas palei seną, suaižėjusią nuo amžiaus krosnį, po truputį krauna šakas vidun ir mėgina sušilti.

   Anelės gyvenamame daugiabutyje, gyvena tik ji ir dar pora senyvo amžiaus žmonių. Kažkada buvęs pagrindinis kolūkio darbuotojų namas, liko tuščias. Dabar tai tik plytų ir mūro sienos, aptrupėjusios nuo vėjo ir potvynio. Vidury laukų, šalia apžėlusio paupio, tos pilkos apsamanojusios sienos, buvo seniai jau pamirštos. Tik keliuose butuose liko senųjų kaimo gyventojų, kuriems iš tikro nebuvo kur ir pasitraukti. Vaikai užaugo, išleisti į mokslus, kartais atveža parodyti anūkus.  Pasakodami  kiekvienas savo kaimynui, kaip jie užaugo arba kokie jie nuostabūs vaikai, vis dar gali prisiminti savo šeimas. Tiek ir teliko…

   Anelė su broliais, dar po karo atsikraustė į senas, jau ištuštėjusias, vokiškas sodybas. Kaip ir broliai, ji susituokė, susilaukė vaikų, apsigyveno tam naujame mūre, atrodė, kad gyvenimas jau stoja į vėžes, bet… Neliko nei vyro, nei vaikų. Vienui vieną, dar jauną Anelę paliko jos šeima, po nelaimingo atsitikimo. Jos vyras nebuvo pavyzdingas sutuoktinis ar tėvas, dažnai girtuokliaudavo. Išplaukęs į upę per nerštą mesti tinklų, jau su vaikais daugiau negrįžo…

   Taip gyvenimas jai pamažu ir slinko. Vieniša ir užmiršta, niekieno nepasiteiraujama kaip jai sekasi ir ar nieko nereikia. Broliai susikūrė savo gyvenimus, o ji pati nenorėjo parsikelti gyventi pas brolius. Vienatvė ja pamažu prismaugusi tempė per gyvenimą. Darbas ir dar kelios auginamos karvės jai leido prisidurti prie savo pragyvenimo. Pasenus moteris dažnai ir daug sirgo, daug laiko praleido sanatorijose, o nebelikus santaupų vėl atsidūrė, tam pačiam žmonių užmirštame kampelyje. Vienatvė ją galutinai sugniuždė. 

   Pradėjo lėbauti. Sau ji pati neberūpėjo. Neturėjo nei kuo rūpintis, nei kam rūpėti. Dažnai nenusipraususi, nesusišukavusi Anelė mėgo išeiti į kaimą, pamatyti kaip žmonės gyvena. Žmonės jos vengė. Ji savo elgesiu pasidarė atgrasi, nepatraukli, nors ji niekam netrukdydavo. Visi žinojo ją, daugelis manė, kad ji tik paprasta kaimo lėbautoja. Dažnai sapaliojusi visokias nesąmones apie savo jau užaugusius vaikus ir nuostabų vyrą, kuris ją taip myli, kad  žieminį paltą iš paskutinių pinigų nupirko. Žmonės, norėdami pajuokauti, jai sakydavo, kad lauktų svečių, atvažiuos vaikai. O ši visada ir laukdavo.

   Sėdi prie švilpiančio lango ir girdi, kaip traška krosny ugnis. Kažką kalbėdama, suokdama jai į ausį apie žiemą ir kaip ten šaltą lauke. Langas išraižytas nuostabiais piešiniais, paįvairina nykų vaizdą į pievas. Palinkusi drebulė tarsi norėtų šlamėti, bet nuo šalčio susitraukusi į kuprą stengiasi išsaugoti šilumą. Anelė sėdi ir laukia kiekvieną dieną prie lango savo grįžtančių vaikų iš didelio miesto. Jai žmonės sakė, kad atveš ir parodys jai anūkus. Todėl ji visada ir pasikūrusi krosnį. Niekas niekada neatvažiuoja, o ji vis laukia. Žiūri į besitraukiančią šviesą ir pajutusi kaip atšąla butas, apsigaubia ta pačia nublukusia skarele, tarsi belaukdama svečių. Ašara, šalta it ledas, nubėga jai per įkaitusį skruostą. Ne… Šiandien turbūt vėl neatvažiuos. Gal užpustė, o gal ir iš darbo neišleido, vis prie lango svarstydavo moteris. 

   Jos laukimas pasibaigė, kai ji, laukų gale pamatė geltoną šviesą. Šviesa, kuri vis artėjo ir artėjo. Vis nekantriai žybčiodama laukų vidury, kur jokio kelio nėra. Nekantriai užsidėjusi savo paltą ir apsiavusi guminius batus išėjo pasitikti savo užaugintų ir vaikystėje meiliai nubučiuotų vaikų. Šviesa vis artėjo, o ji nekantriai brido link jos per pusnis. Šaltas pusnų sniegas prikritęs į batus, jos nešaldė, o stiprus vėjas taršantis plaukus neblaškė. Ji vis kartojo vėl ir vėl : ,,Audriuk, Jurgute”. Niekas tada Anelei nerūpėjo, kaip galėjo rūpėti motinai jos vaikai. Nejautė tada nei šalto vandens semenčio jos batus, nei trūkinėjačio ledo po jos suvargusiomis, sušalusiomis kojomis. Anelė vėl jautė šilumą. Tą vasarą, kai karvės slepiasi vis nuo šešėlio, o prie gilaus kanalo, šlamėjo palinkusi drebulė vis skelbdama savo šnarėjimu apie atėjusią vasarą.