Jeigu būčiau dailininkas, nutapyčiau
Tokį keistą paveikslą, kuriame baisi
Hidra ryja ir žaloja žmonių kūnus,
Tačiau jie jos vis tiek nemato ir toliau
Žaidžia savo žaidimus ir net negalvoja,
Kad reikia kažką keisti ir skubiai daryti,
Nes ji ryja viską, net gyvūnus, medžius
Paukščius ir vaikus. Tie žaidimai užvaldo
Protą ir jausmus ir nebelieka laiko sustoti
Ir apsidaryti, kad aplinkui tik dykuma ir
Tik  matosi  palikti baisios hidros pėdsakai.
Gal ir tiesa, kad kuprotus išlygins tik kapas,
Kad hidra būtina žmogaus arogancijos, melo,
Pavydo, neapykantos anomalijai gydyti, kad mes
Nesikeičiam ir kad kiekviename darže išauga raugės,
Kurias reikia išrauti su šaknimis ir kad nei vienos
Jų šaknelės neliktų, bet jos, lyg kažkokio pikto
Sėjėjo, vis iš naujo pasėjamos ir pasėjamos ir
Taip ši baisi pasaka turi pradžią, bet neturi pabaigos.