Užmerkt akis ir nematyt, kažką prarijo vėl tamsa,
Užkimšt ausis ir negirdėt sirenų, lekiančių šalia,
Tik tyliai tyliai laukt, galbūt praeis ji pro mane,
Nurimt ir švelniai prisiglaust prie medžio stovinčio šalia.
 
Pirmiau prie medžio prie žolės, prie upės tekančios šalia,
Gal jie atleis ir pagailės už padarytas jiems žaizdas,
Juk jie tokie pat alkani ir mūsų meilės, atjautos,
Kaip aš, kaip tu, juk jie gyvi, kai žeidžiam, net nesudejuos.
 
Taip  palengva lėtai išmirs ir liks tik dykuma viena,
Mes ieškom pėdsakų gyvybės kažkur visatų platume,
Gal žemišką gyvybę pradėkim gerbti ir tausoti
Ir nereikės mums šiandien verkti ir aplink dejuoti.
 
Tad jeigu tikimės pasiekti tolimąjį Marsą ir Venerą,
Iškaskim dykumas, paleiskim vandenį, palaistykime žemę,
Ir pamatysim, kaip sužaliuos nauji miškai, derlingi plotai,
Šypsosis sveikstantis žmogus ir nenorės niekur kilnotis.