Išdygo pievoje žolė.
Bet nieks neištarė „Olė“,
Nesigirdėjo ir „Vajė“.
Murmėjo pieva viena tik –
Žolė. Žolė... Žolė.
 
Saulutė šildė, lapai skleidės
Ir stiebas kilo vis aukštyn.
Netrukus ją nuskint jau geidė.
Geltoną žiedą užmarštin...
 
Nedrąsiai Pienė pagalvojo –
„Aš juk graži. Ne tik žolė.“
Ji užsimerkė ir svajojo:
Na štai, jau greit
Jūs pamatysit!
Bet kai pamatė ji pati...
Vajė, vajė, vajė!
 
Lingavo pieva pienių jūra geltonai.
– Vien žolės!
Suklykė mažoji mūsų draugė Pienė.
– Taip, žolės.
Pritarė jai smilgos, o paskui ir dobilai.
– Bet čia dar nieko. Greitai būsim šienas...
 
Ir Pienė liko savo vietoj.
Nepuolė lėkti, skristi, skleisti grožio.
– Žolės? Žolės. Žolės...
Aidėjo žilstančioj galvoj.
Nepamatys nei jurginų, nei rožių.
 
Kai padvelkė drąsesnis kito laiko vėjas,
Kažkas nutiko Pienei. Žolei.
Kiekvienai.
Svajonėmis ir mintimis vis liejas
Subrendusių žolių pūkai.