Apkabinki mane – štai aš stoviu
Apsivyk visomis lapų gyslomis.
Prie pavargusių vaikščioti kojų
Spalvomis rudo lapkričio krisdamas.

Juk taip tuščia tik rudenį būna,
Kai nutolsta dangum gervių klyksmas.
Išskaptuok manyje naują kūną –
Nes senasis iš ilgesio nyksta.

Paieškoki manęs – aš slepiuosi,
Gal tarp medžių, kur supasi vėjas.
Įsitaisius tarp vakaro klosčių
Tyliai langus lietum glamonėju.