Nelaimių sėkla pasėta, kas tai, pradžia,
Ar pabaiga ir reikia paslaptį atskleisti,
Bet jei bandysi, tau trukdys, apspjaudys,
Keiks, visaip varys, nes mes neturim teisės.
 
Nes mes, kurie pastatėm piramides,
Ilgiausius tunelius, kanų kelius, laivus,
Neturim teisės jau gyventi ir kvėpuoti,
Nes pasirodo deguonis per daug pigus.
 
Ir taip pabrangins mums deguonį,
Kad reiks gyventi su vienu plaučiu,
Su vienu inkstu, su puse galvos,
Ir tai juk dėl naujos pasaulinės tvarkos.
 
Bet tie, kurie galvoja apie pasaulio viešpatystę,
Jie klysta, jie labai klysta,  bus atskleistos jų
Visos apgavystės, visų nelaimių šių sėjėjai
 Bus nuversti nuo sostų, kaip žemės ir žmonių kenkėjai.
 
Praeis daug laiko, kol atsigaus gamta,
Kad vėl galėtume kvėpuoti pilna krūtine,
Visi suprasim, kad Laisvė žmogui ne pramogai duota,
Netekę jos mes virstame tiktai pilka mase.