Destrukcija vis kyla, vis pučiasi, didėja,
Ir taip kasdien nubyra dalis tavęs, manęs,
Ir vėl visi po truputį mažėjam ir mažėjam,
Kai  lieka tik kablelis, taškas gyvenimo tėkmės.
 
Ant mūsų lavonėlių didingi medžiai stojas,
Gal medžiais mes pavirstam ir dairomės aplink,
Kokia daugybė brolių, sesių šalia vienas kito stovi,
Linguodami šakas mes kalbamės kasdien, kasryt.
 
Vienus vis išlydėdami, kitus sutikdami, visais jais
Džiaugiamės kaskart, ateinančius mus aplankyti,
Tokia tylia kalba ir labai mylinčia širdim mes vis
Dažniau visus jus norime išvysti, girdėti ir matyti.
 
Ateis tokie laikai, kai nebeliks nei šių didingų medžių,
Kai akmenys sudils ir sutrupės į žemės smiltis,
Kažkas statys kelius, namus, gatves ir tiltus,
Gyvenimas, mirtis mus atsijoja  tarsi siete miltus.