Šventė! Gražūs žodžiai, dovanos, gėlės, padėkos (už gerumą?), meilės patikinimai – kiekvienam jubiliejui kitokie ir kartu kažkuo tokie pat, šabloniški.
Ne kiekviena sukaktis reiškia jubiliejų, tik išgyvenus eilinį dešimtmetį įprasta atsigrįžti atgal, gal net su tauraus gėrimo taure rankoje, kas  tokią dieną net  griežčiausiam abstinentui nelaikoma nuodėme, paminėti  reikšmingiausius praėjusio laiko įvykius, nuveiktus darbus. Pritylam susimąstę apie ateitį, nejučia pagalvojam – o ko čia džiūgauti, jei taip pastebimai sutrumpėjo mums skirtas laikas? Su retom išimtim  žmogui skirta dešimt jubiliejų. Dešimt.
Žemaičiai, paklausti apie amžių, atskaičiuoja tiksliai – pradėjau penktai dešimtij trečius (Ooo!), baigiu devintai dešimtij paskutintus...(Ohooo!). Ir viskas aišku.
Taigi, pradedu devintai dešimtij pirmus, nors nuo vaikystės man, blyškiam ūksmės daigeliui, niekas nepranašavo ilgo amžiaus. Tuomet buvo toks metas, kai  tuberkuliozė tebešienavo vaikus, jaunus žmones ištisom šeimom, mačiau, kaip užduso kaimynų berniukas, susirgęs difteritu; karai, pokaris, dar su siaubu vyresni žmonės tebeminėjo „ispanką“, o kai pagalvoji, tai ir maro pandemijos buvo ne taip ir toli laike, kaimynystėj, Prūsijoj.
Sykį auksinę rudens dieną Šilalės  bažnyčioj prabilo mažasis varpas, pro mane eidamos dvi moteriškės sušneko:
– Ar nežnai, ką laidoja?
– Teresės šios žiemos naujagimį.
– O kas nutiko?
– E, toks kiurkineli tebuvo... – ir nuėjo kalbėdamos poterį. Kiurkineli.
Kiek kam lemta; tuomet, pokary, mirtis nebuvo senųjų privilegija. Antibiotikų era trumpam viską pakeitė, žmogus buvo bepatikintis savo pranašumu prieš gamtą, korona vėl viską sustatė į vietas. Kas su kuo kovoja? Visi prieš visus,, kiekvienas už savo vietą po saule.
Vengdavau apie tai galvoti, tik paskutiniu metu vis dažniau susimąstau apie neišvengiamybę, išėjimo beprasmybę. Mintyse vis šmėstelėdavo skaičius 80 kaip siekiamybė, galimybė, pakankamumas, kad patikėčiau išmėginusi viską ir senatvę taip pat, bet nuo 100 atsiribojęs dar vienu jubiliejumi, todėl neatrodė toks grėsmingas.
Kas po to aštuoniasdešimtmečio?  Probrėkšmais pagalvodavau apie mirtį, neįgalumą, dar tarsi dovanų gaunamas vieną kitą dieną, mėnesį, metus – kaip pokario skurde mamos sutaupytus mano gimtadieniui spalvotus ledinukus, bet iš kažkokio rusiško filmo ataidėdavo atodūsis: „Dožitj by do oseni“.
Štai ir išgyvenau iki šio rudens. Visą gyvenimą lydėjo sunkios ligos su realia galimybe numirti, bet lemtis vis pasirūpindavo, kad su ja prasilenkčiau. Prieš porą metų juokais pasakiau, kad dar negaliu mirti, turiu dar bent sykį nuvažiuoti į mišką ir rasti bent vieną baravyką. Atrodė utopija, pažvelgus į save veidrodyje.
Dveji metai, tarsi pagal mano užsakymą, buvo visiškai negrybingi, o ir miškai atrodė nepasiekiamai toli, patyliukais gyvenau, privengdama tampyti liūtui už ūsų. o štai šie, mano jubiliejiniai metai, nustebino neregėtu baravykų derliumi, nuvežė vaikai į mišką, grožėjaus jais ir susitaikiau su mintimi –  dabar jau galiu.
– Atliktoji! – sakydavo davatka Rozalija, pakildama iš vagos baigus kasti bulves ir dulkindama savo ilgą namų audimo sijoną. Ir man labai norisi šiandien pasakyti tą „atliktoji“, nusipurtyti gyvenimo kelio dulkes, kaip kažkada mėgau vaikystėj užbėgti stačiom, neįsitvėrus, kopėčiom iki namo čiukuro, užsiglausti už kamino ir tik stebėti, pačiai nebedalyvaujant, kaip lemtis įsigudrins užkepurėti mano dienų likutį.
Tai suspėsiu padaryti rytoj, o šiandien man šventė. Atliktoji! Darbų pabaigtuvės! Jubiliejus!
Tikiuosi, kad kas nors pasveikins nors nuotoliniu būdu, ateinančių nė nelaukiu, idant netyčiom neatneštų karūnos, nepaskubintų proceso, nes koks bebuvęs, saulėlydis žada būti ne mažiau įdomus už kitus laiko tarpsnius.
Ankstyvo ryto tyloj įbridau į atsiminimus, tarsi perėjau savo gatve, pasidairiau po gyvenimus kaimynų, su kuriais prieš kelis dešimtmečius statėmės tuos dabar jau gerokai  aptrupėjusius namus, mėgindama atrinkti, kurių sveikintojų laukiu ir net ką, daugmaž, jie man, o aš jiems galėtume pasakyti, bet  netrukus susivokiau, kad jų, sutiktų gyvenime, gerų, ne paslaptis, kad ir blogų, susirinktų didžiulė minia. Kaip aš juos myliu! Visus! Niekam pykčio nesinešioju, nes kaip nekeista, neišmokau pykti, jei kas ir užgaudavo, mane tik juokas suimdavo – pikti žmonės juk tokie juokingi?
Reikėjo sulaukti šio, aštunto, jubiliejaus, kad  mane pačią apstulbintų atsitiktinai padarytas atradimas – nebus, nesusirinks minia gyvenimo bendrakeleivių, nieko nebepasakys, nesudainuos  „Ilgiausių metų, ilgiausių“, nors kaip jų laukčiau kaip mylėčiau, dėl tokios paprastos priežasties, kad didžioji dauguma jų jau išėję pirma manęs ir jų vis mažėja, o ir tie, dar likę, šiandien jau tokie pat, kaip aš, sulinkę, sukrypę, sukumpę, varganai tipenantys į vaistinę ar parduotuvę. Sunkiai nurijau seilę – nebeateis,  net kompiuterio nebeįsijungs, bet man daugelis jų gyvesni už gyvus.
Gyvenime, šiandien klausysiuosi tų vieno kito išgyvenusių, dar nepamiršusių manęs bendrakeleivių ir turavosiu mintyse: dėkoju tau gyvenime, kad nebuvai per lengvas, kad naštą užritai man ant pečių per sunkią nešti – svetimą ir savą. Kad mano galiomis tikėjai. Mane mylėjai, žinau, mylėjai, kaip ir aš tave mylėjau.
Nepriekaištauju tau, gyvenime, už tai, kad pašaukei mane į šią nuostabią Žemę, manęs neatsiklausęs. Ir aš neklausiu, nors tu, manau, žinai, kokia prasmė to atėjimo  taip trumpam ir išėjimo šitaip greitai – esu tiesiog laiminga, kad esu, nes niekad nebuvau viena, esu tokia pati, ne išskirtinė ir kad išeisiu ne viena – su atmintim ir meile tam gabalėliui žemės, kur gyvenau, nors daug jos liko nė nepamatytos, neišvaikščiotos, su vabalėliu ir paukščiu, ramunės žiedu ir medžiu, vaikystėje išsiauginta ožkyte Mikce, ir žmonėmis. Visi vienam laike, visi toj pačioj Žemėj, visi drauge.
Dabar tik supratau, kaip tai teisinga, kad mūsų laikas ir yra tik mūsų. Gyvenime, mes svetimėjam, mes daromės juokingi, įkyrūs, ateinantiems nebesuprantami ir jūsų nesuprasdami, todėl išeidami mes išsinešim savo laiką, gyvenseną, vertybes, kalbėseną ir papročius, madas, dainas, ligas. Mes nebespėjam su tavim, mus daug kas stebina, mus daug kas žeidžia, skaudina – niokojama gamta, skubėjimas gyventi, namai be kaminų, tyla miestelių, kaimų gatvėse – nekrykštauja vaikai. Kur lindi jie? Kodėl nelaksto vasarom basi? Jie tiek daug žino, bet štai trečia karta po mūsų  viktorinoj nebeatsako, ką reiškia žodis  „žagrė“, o miesčioniukai mano, kad uogos noksta Maximoj.
Gyvenime, turėjau, pasirodo, išgyventi lig šiandieninio jubiliejaus, kad suprasčiau, kaip klydau, manydama, kad žmogus yra kažkoks kitoks, kad išskirtinis savo protu, jausmais, darbais. Kaip žeisdavo mane mirtis, kaip piktindavo! Kaip gali ji ateiti ir sunaikinti tokiom pačiom primityviausiom cheminėm reakcijom aukščiausius kalnus, skruzdėlę ir dinozaurą? Mane, Žmogų! Paskui iš naujo kurti kažką kitą, kas niekuo nebeprimins manęs,  ožkytės Mikcės, skruzdėlės, ramunės žiedo. Štai perprato senukas Mendeliejevas to vyksmo, to nykimo kodą, o kiek jų dar neatpažintų? Į nedidukę lentelę sutalpinti elementai kaip lego žaidimo detalės, iki jų suyra viskas (ir žmogus), ir vėl iš jų tveriama pasaulio įvairovė (ir žmogus). Kas tą žaidimą sugalvojo?
Gyvenime, tavy tikslinga viskas – vaikystė ir jaunystė, didžiųjų darbų metas ir dovana (ne kiekvienam) – senatvė, kai jau skubėti nebereikia, kai jau darbai baigti, kai duota laiko viską apmąstyti ir pasakyti ateinantiems po mūsų, pamokyti gerumo, rūpesčio ir atjautos ir mums, išeinantiems, dar išgyventi tą gerumą jūsų, rūpestį ir atjautą, pabūti savo laiko, savų dienų, atsiminimų, išgyvenimų gyvaisiais ambasadoriais renginiuose su retro rubrika.
Ką palinkėti Žemei ir liekantiems joje gyventi?
Žmonės, jei dar neperpratot kūrybos kodo, tai bent užtekit išminties nesusinaikinti!
Išeidami visi kartu išsinešame savo laiką ir visa, kas jame, kad neskaudėtų, jei kas pasišaipytų iš to, ką mes mylėjom, neteistų mūsų pagal savo tiesą,  nepasijaustų esą didesni, protingesni už mus ir kad turėtų erdvės kurti.
Būkit laimingi, savi savo Žemėj.