Jisai labai žiaurus, labai negailestingas,
Jo žodžiuose apgaulė, melas po migla,
Ar sugebėsim mes visi jį atpažinti,
Ar patikėję žūsime visi kartu drauge.
 
Gyviems ar mirusiems po savo pusę
Kažkas vis  stengias atrakint duris,
Ir jeigu užraktas yra visai menkutis,
Įsėlins ir bandys savaip pakreipt mintis.
 
Nors esam žmonės kildinti iš molio,
Į marmurą pavirtom koliziejų erdvėse,
Ir stovim kaip tos dieviškos kolonos
Kažkur Egipte, Anglijoj ar Milane.
 
Mes atlaikysim visą suspaudimą,
Kad staugs, kilnosis visi pragarai,
Nes jiems nėra baisesnio nutikimo,
Kai ima kaltis žmogui angelo sparnai.
 
Kai ima šilt širdis ir šaltos rankos,
Ir kai aplinkui rodos vien tik gražuma,
Ir nebelieka terpės subujot apgaulei,
Per kietas marmuras ir per kieta galva.