Mėlynais pirštais šokinėjau per visas pašiurpusias balutes. Vienas, du, trys. Viens, du, trys. Pliaukšėjau gelte geliančiais delnais. Ir geras penkias minutes laikiau užverstą į dangų galvą. Tartum paauglys buvau dar vakar.
Kvėpavau pasiutusiai tankiai ir braukiau į ne pačią švariausią rankovę tuomet jau kaip reikiant snarglėtą nosį. Juk reikalas buvo visai ne tame...
Atsimenu vaikystę. Dideles savo akis. Ir nustebusias tetas – „tas tylus vaikas mane tikrai gąsdina“.
Atsimenu vėlesnes dieneles. Pirmus kurmio žingsnelius minčių raizgalynės pasaulyje. Ir guvius bicepsų įtempimus vos kažką radus...
Atsimenu protingų dėdžių knygas. Ir jų portretų dėliojimą į rėmelius. Tiesa, iš pradžių plaktuku iš ten išmušus apkerpėti spėjusius „visus šventuosius“.
Atsimenu ir tai, ką dariau dar vakar. Bei bandysiu bandyt jau rytoj. Švelniai ant baltos staltiesės dar ir dar kartą išdėliosiu rūpestingai ir viltingai atrajotą savo paties dantimis suvalgytą (kandžiotą?) pasaulį.
Nors, mieli dėdės, ir net tetos, puikiai žinau – nieko naujo aš jums tikrai nepasakysiu. Viskas pasaulyje sužiopčiota ir taip.