Toks sunkus, toks įmirkęs dangus,
Žvarbūs vėjai triukšmauja ir klega.
Lyg vienuoliai dejuoja balsu
Kadugiai suklupdyti po eglėm.
O beržai ant sulytų šakų
Savo ilgesį supa ir viltį,
Jie sapnuoja žalius sapnus
Ir pavasarį šiltą.
Ir paukščius, ir jų minkštus lizdus,
Išbarstytas pievoj purienas,
Kaip pakvimpa gegužio medus,
Ir kaip teka sula kamienais.
Ir nejaučia užsnūdę beržai,
Kaip savuosius pulkus gervės ragina,
Kaip vilties nebetekę visai
Ožekšniai lankoj susidegino...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2020-10-14 08:43:26
Galėtų būti daina.Labai vykęs.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2020-10-13 21:17:17
Nuostabi minčių raiška, labai gražios metaforos.
Vartotojas (-a): Girinukas Mi
Sukurta: 2020-10-13 13:32:02
Įdomi pabaiga ir netikėta.