Be tavęs tarsi medis be lapų aš vienas rymočiau,
niekada nepamatęs spalvoto rudens,
be tavęs tarsi rytas ne rytas širdis man virpėtų
lyg drugys atsitrenkęs į šviesą daužytų sparnus.
be tavęs tarsi saulė ne saulė kitiems ji šypsotus,
karštą spindulį gertų atgiję sparnuočių lizdai.
Be tavęs tarsi vėjas už lango vien rudenio maldą šnabždėtų,
be tavęs neliepsnotų klevai. Vėl ruduo toks geltonas,
toks šiltas, mano klevas pražydęs prie upės rusvai.
Toks išraudęs lyg obuolio skruostas, toks ryškus tarsi saulės gaisai.
Drėgnas rytas į rūko apsiaustą įvilkęs, įklampina upes ir medžius,
astro žiedas šaltom rasom vekia, ant lapuoto pakloto dėliojam žingsnius.
Nesustojam, vis skubam ir skubam, pažiūrėkim kaip švyti klevai.
Kaip ugnelėm karštom mūsų dienos liepsnoja,
lapai sūkuriu sukas po kojom antai. Rodos rudenio šėlsmas į šventę auksinę įtraukia,
šitaip šilta, geltonas dangus ir takai. Ir  tas vėjas lapus lyg paėmęs ant rankų,
neša ten, kur švartuojas į uostą sugrįžę laivai. O mes stovim lyg medžiai
gal kiek sunerimę, klevas moja gyslota ranka, pasilikite laukti lyg paukščio sugrįžtant,
juk laukimas tai mūsų dalia...     

2018.10.15.