Santrauka:
Šiandien ryte prabudau ir prisiminiau, jog ši diena truputį ypatingesnė nei vakarykštė. Šiandien seimo rinkimų diena. Ta proga atkapsčiau savo seną kūrinį. Nors jis labiau tiktų kitokiai progai, tačiau linkiu skaitant prisiminti, koks sunkus buvo kelias laisvės link. Gal kai kuriems ta laisvė ne tokia, kokios norėjote, bet nustokime burbėti. Būkime dėkingi jau mirusiems už tai, ką turime dabar. Paverskime jų auką prasminga. Juk savo ateitį kuriame patys, patys esame savo likimo kalviai.
Negyvi pirštai uždegė viltį,
Negyvos rankos šildosi prie jos...
Kur eini, neši ten mirtį,
Neleidi mums išgirst tiesos!
Broliai, jau nebegyvi,
Miškuose gynė tautą.
Visada laisvė skaudi,
Kai tenka atiduoti auką...
Sibiro šalčio priglausti,
Kentėjo dėl vardo Lietuvos.
Dėl Tėvynės ištremti,
Iki mirties neatsižadėjo Jos!
Laisvė degė krūtinėse,
Lietuva – tai jausmas!
Kančiose begalinėse,
Gelbėjo tik Tėvynės šauksmas.
Aukos Sausio tryliktos nakty,
Lūpose tik žodis – Lietuva.
Laisvės buvome kely,
Kai tapome viena tauta!
evais
2020-10-11 17:36:57
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2020-10-11 21:09:02
Laisvė visada pareikalauja aukų, kurios niekada nebus pamirštos.
Du skirtingi jausmai, kai paskaitai ir kai pabūni liudininku. Kai nakties metu pranešama, kad duotas įsakymas tankams. Jausmas nelabai koks, kai per nugarą nuvilnija šiurpuliukas ir koks palengvėjimas, kai po pusvalandžio, praneša, kad atšauktas įsakymas.