Ir tamsų rudens vakarą tylų,
Kai krito medžių lapai lėtai...
Išgirdau aš kuždesį nebylų,
Mirtie, tu mane suradai...
Tu leidai man ištart sudie,
Pajusti vėją, saulę ir gyvenimo duobes.
Tik dar sekundės aš prašau, mirtie!
Leisk ištaisyti nepataisomas klaidas...
Tu pažvelgi su šypsena į mano pusę,
Pamoji kaulėta ranka, tari: „eime“.
Leisk pabučiuot, mirtie, motušę
Ir pats ateisiu pas tave...
evais
2020-10-09 21:48:16
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2020-10-09 23:19:25
Gyvenimas per trumpas, kad jį dar trumpinti - nėra tikslo. Gyvenimas yra toks sudėtingas, kad niekas neišvengia nei skausmo nei kančių, nei duobių. tačiau kiekvienas žmogus privalo išgerti iki galo jam likimo pripiltą, nors ir tulžies taurę, o kol ji dar neišgerta tarti: "Škac, mirtie, škac".
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2020-10-09 22:08:35
Visos klaidos pataisomos jeigu labai labai nori, o apie mirtį geriau negalvoti kol dar galim judėti.