Atėjo dienos – viskas nežinion nutolo – 
pageltę lapai krenta taip lėtai, lėtai –
saulės spinduliai skruostą dar glosto, 
primindami – praeityje kažką pamiršai... 
Tolimoj praeityje palikai nerimo bangą, 
širdyje švelniai žodžių ištartų neišgirdai, 
klinai uždarei langą į sielą – jautrią, 
dėl aplinkoje vyraujančių dėsnių nesuprastų.
et, negirdėjai skubančių laiko žingsnių – 
nekantriai laukei pavasario, žydinčių sodų ir
vasaros saulės žvilgsnių kaitrių – 
tu niekada nepažinojai žodžio – nuobodu...

Atėjo niūrios dienos, sąstingio pilnos –
laikas, kada žingsnius sunkiai težengi, 
atviram pasauliui kyla aklinos sienos,
nuobodulio nematai, tačiau šalia jauti...  

Laikas, kai surinkt prisiminimus noris 
tarsi rudens lapus išnešiotus vėjo 
ir girdėti žingsnius tuos, kur kažkada aidėjo... 

​2020 m.