Palaiminti dvasingieji vargdieniai,
Besirūpinantieji mumis visais
Turtingais, kad tik nepritrūktų
Ant mūsų stalo nei duonos nei vyno,
Kad dėvėtume šilkais ir aksomu,
Kad turėtume ne po vieną namą
Ir ne po vieną mašiną, bet jachtas
Ir lėktuvus, ne po vieną žmoną ir
Ne po vieną meilužę. Jie atiduotų
Patys save numarinimui ir nei dėl
Nieko nesiskustų, nes didžiausias
Jų turtas yra jų kuklumas. Jie gali
Tenkintis  trupiniais nuo šeimininkų
Stalo. Jie kuklūs visame kame – drabužiuose,
Maiste, kalboje, veiksme ir maldoje.
O, kad nors maža jų dvasios kruopelytė
Būtų mumyse, šis pasaulis neverktų ir
Nedejuotų, o švęstų DANGAUS KARALYSTĘ.