Ieškom tyruose švento žmogaus, kuris gali
Dalintis viskuo – išmintim, gerumu dėl tavęs,
Ir nekaltindamas nieko daugiau, tik save, tik save,
Ir kiekvienu savo žodžiu neskandins ir neteis,
O tik trauks prie savęs ir meilingai už viską atleis.
 
Siluetai matyt tolumoj, ko tikėtis, visai dar nežinom,
Štai kažkas parašyta ant smėlio, bet prasmė nusitrynus,
Štai ženklai iškalti ant akmens, bet tik pėdsakai buvę,
Kažkas išplaukia štai iš vandens, lyg tarytum laivai pražuvę.
 
Siluetai artyn vis artyn ir matyti kaip uždangos krenta,
Ir matau kaip krante vaikšto mažas žmogus ir į saują gintarus renka,
Renka nuolaužas, renka strėles, kelia paukštį link saulės vos gyvą,
O jis staigiai ištiesęs savo sparnus naujam skrydžiui drąsiai pakyla.