Rudenį ne nukritę nuo medžių lapai čiaža po kojomis Pietinio Roterdamo kvartale, bet šiūkslės. Žiūrėk jau spiria tuščią kokakolos skardinę vietoj kamuolio nusmukusiomis džinsinėmis kelnėmis ir abejotinos reputacijos antalijanietis. Po kaklu jam puskilograminis netikru auksu blizgantis kryžius. Evelinos žvilsnis  porai sekundžių susikryžiuoja su jo  rudų akių aštriu žvilgsniu. Vaikino tamsiai rudame veide – plati šypsena, kur švysteli du priekiniai auksiniai dantys. Jo gimtinėje grožio etalonas – auksinis dantis. Antilė – buvusi Nyderlandų kolonija. Iki šiol ši šalis vadinama Nyderlandų Antile. Į Europą iš šios egzotinės šalies emigruoja dažnai kriminaliniai nusikaltėliai. Antilės vyriausybėje dirbantys proto bokštai atrado būdą kaip sumažinti jų šalyje nusikaltėlių skaičių. Kai antaljenietis išleidžiamas iš kalėjimo, jis gauna 1000 eurų į delną ir lėktuvo bilietą tik į vieną pusę į Nyderlandus. Šie emigrantai Nyderlanduose apiplėšinėja, užsiima nelegalia narkotikų prekyba. Liūdnos mišios Nyderlandų doriems gyventojams, tokiems kaip Evelina. Žinoma gyvena Europoje nemažai ir padorių, aukštus mokslus baigusių antaljeniečių, jų moterys renkasi daugiausia medicinos seselių specialybes arba senelių namų slauges.
Beijerlandse Laan – bulvaras Roterdamo pietryčiuose tirštas nuo antalijiečių, surinamiečių, marokiečių, turkų, afrikiečių, afro-amerikiečių, bulgarų bei kitų emigrantų. Olandai čia negyvena. Save gerbiantys Nyderlandų piliečiai įleidę šaknis Roterdamo Kralingeno prašmatniame kvartale arba tiesiog didmiesčio priemiesčiuose.
Evelina pirmą kartą gyvenime atsiduria Beijerlandse Laan bulvare. Susigūžusi iš baimės, ji skuba šiukšlinu šaligatviu. Temsta. Gatvė sausakimša pravažiuojančių mašinų. Štai ir tramvajaus varpelis sutilinguoja. Palieka jaukuma. Beje, tai vienintelis gėris šiame Dievo apleistame kvartale. Trūkčiodamas pravažiuoja pro šalį geležiniais  bėgiais gelsvai rusvas tramvajus, sausakimšas tamsiaodžių keleivių. Parduotuvių vitrinose atsispindi apyjaunės, valiūkiškos moters palaidais plaukais, lieknos figūros, simpatiškos  keturiasdešimtmetės moters siluetas. Jos pilnos išgąsčio akys, išsiplėtusios tarsi mėnulio pilnatis. Tai Evelina, kuri patenkinta savo išvaizda. Jau seniai jos nekankina kompleksai, tokie kaip: “kodėl mano riesta nosis  ne dailiai tiesi ir siaura kaip foto modelio Klaudijos Šifer.”
Štai nusmurgę mažutės, neskoningai įrengtos kavinukės, coffi shopai, dvokiantys marichuana ant jų slenksčių, primenančių lavono, pradėjusio irimo procesą kvapą. Čia ir Pakistano madų drabužių parduotuvės, kur gali išsirinkti sau juodą burką, dengiančią visą kūną, paliekant mažą plyšelį sietelio medžiagos akims. Pigių užeigų prikimšta visos pakampės. Praeina Evelina pro turkų švarminę, pro Mac Donaldo restoraną. Staiga netikėtai moteris akistata susiduria su baisia žmogysta. Gelsvai pilkšva jo oda prilipusi prie kaulų, skruostikauliai įdubę, akys paklaikiusios, plaukai susivėlę į daug mažų guzelių.