Ar kas nors dar gali išgelbėti mus ir mūsų Žemę,
Nuo manęs, nuo tavęs, nuo mūsų engimo,
Kiek daug skolų negrąžintų iki užsimušimo,
Verkia ir dega miškai, namai ir gyvūnai,
Verkia prie kelio žmogus doras, ne bastūnas.
Ir tokia tyli rauda, kad ausyse sielvartas spengia,
Galva sunki paskendusi skausmingų minčių liūne,
Kaip susigrąžinti ramybę, tiesos dvasią ir džiaugsmą,
Kaip nuraminti tuos, kurie kenčia ir viltingai laukia.
Kas uždarys tuos pragaro vartus, pro kuriuos lenda
Visokie neišmanėliai ir paikystės, galvažudžiai,
Melagiai monstrai, išdavikai, kvailiai ir menkystos,
Ir atrodo, kad pasaulis visais jais patikėt pasiruošęs
Ir apsikabinęs įvairiais blizgučiais vakarėlius ruošia.
Tai nejaugi pamiršom, kiek daug į mus sudėta ir patikėta,
Visa Žemė, meilė, kalba, žodis, skaičius, kad skaitytume
Ir rašytume ir suprastume, kad ne tiek daug jau reikia,
Kad būtume sugyvenami ir ramūs, tik būti maloniais,
Mokytis ir laikytis gėrio, meilės, išminties, supratimo,
Pažinimo, tikėjimo, vadovavimo ir valdymo taisyklių,
Kurios krauju apšlakstytos ir vis dar niekaip nesuprastos,
Kad šis  pasaulis priklauso Visagaliam Viešpačiui ir nei
Vienas pasaulyje, save laikantis galingu, negali su juo rungtis,
O tik klausyti ir matyti, kokia bus griūtis ir pjūtis, jei to nepripažinsim.