labai dažnai
nepaprastoji nemiga
po jos sapnai
beformėmis pabaisomis
ateina
juda stena vaitoja sukasi
konvulsijos
be tikslo šmėklos laksto
rodo grimasas
visiems ir man
ir vis juodai baltai

sapnų aiškintojai išprotėtų

diena
lyg ir išnyksta
kalbų klegesyje
televizoriaus ekrane
oro prognozėje
žmonių veiduose

iki sekančios nakties tylos ir tamsos

vėl ir vėl
lyg pagalvės dusintų
pašautas juodvarnis
nuo šakos krenta
laivų traukinių mašinų
sirenos
vis ant raudonos
į stotį
kurioje lyg šešėlis
susigūžus laukia ji

bet vien katastrofos kelyje

tu dabar
tik šešėlis naktyje
kuris paryčiais
iš rūko pasirodo
kai sapnus transliuoja spalvotai
verkiantys rytmečio lietūs

miglas išsklaidysi

ar sulauksiu
kada lengvais sparnais
akimis
kurios debesys degina
į mano košmariškus sapnus
atskrisi
būk kaip kriauklė
kurioje
jūra ošia

tada mano šauksmą išgirsi

štai kas mano prote
per naktį
vis apie tave
siela rasomis nuprausta
virpa kaip žiedlapiai

vis apie tave