Dumplūnės širdyje
raudonas perlas,
uoga raudona,
lyg lašas kraujo
rudenio bambagyslėj,
nutrūkusioj nuo
vasaros švelnumo.
 
Klevai raudoniu
šituo apsilieja,
kai sutemų danguos
kraujuoja vakaro žara.
Ruduo, užgimęs meilėje,
apnuogina save,
lapus nuplėšiant.
 
– Va, žmones,
perlai Jums,
dumplūnės uoga,
medžių nuogis,
lapai sūkuriuos
– dangaus
ir mano dovana.