Už plaukus – banguotus ir lygius,
Drugelį ant žydro lango.
Žodžius, kurie pagydo
Ir pirmąjį sniegą švelnų.

Už perinčio paukščio kantrybę,
Pirštus ant baltų klavišų.
Už dilgelę aštrią, dygią,
Batus, kurie suplyšo.

Už mylimą lino suknią,
Jūros purslais aptaškytą.
Už katpėdėlę kuklią,
Kavos puodelį rytą.

Už seną kryžių kaltinį,
Neiškastą kapo duobę.
Vestuvinę tilto spyną
Ir rūką, kai pievas gobia.

Už žolę, kuri užauga,
Nors nupjauta daug sykių.
Skausmą, iškėlus galvą
Ir – paskutinę plytą.

Už tai, kas telpa į saują
Arba – užlieja krūtinę.
Už gyslomis tekantį kraują
Ir bučinį pirmutinį...
***
Už tai, kad kartoti galėčiau
Daugybę sykių – UŽ TAI.