Pasikinkęs vėją ruduo lyg pašėlo,
Purtė obelėlę, krito obuolėliai,
Verkė obelėlė jos mažų vaikelių,
Sudaužyti guli tarytum bedaliai.
Siautė beržynėlį, lenkė viršūnėles,
Bandė nudraskyti žalius drabužėlius,
Nors gerai žinojo, kad ne tas dar laikas,
Bet paliest norėjo lyg mažytis vaikas.
Oi tu rudenėli, mažas tu vaikeli,
Dar paauk truputį pas savo tėvelį,
Kai išmosi savo rudenio gudrybių,
Marginsi ir keisi mūsų kasdienybę.
Ir laimingi žvelgsim į spalvų paletę,
Jokios laiko rūdys dar nebus palietę,
Džiaugsis jaunas, senas ir visai dar vaikas,
Ir auksinis klevas – baravykų laikas.
poeta
2020-09-10 23:17:54
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2020-09-15 15:47:07
Labai gražiai atskleidėte gamtos grožį.
Vartotojas (-a): Feniksas Skrajūnas
Sukurta: 2020-09-11 21:24:47
Labai gražiai parašyta. Apie rudenėlį- lėkūnėlį- lepūnėlį.:)