Minkštas vakaras snaudžia prie jūros,
Tarp bangų įsiterpia žiogai.
Pušys klausosi tylios, santūrios –
Eitų šokti, bet vėjo mažai…

To, kuris, apkabinęs per liemenį,
Suktų, neštų gubojų kupstais.
Nuo pečių žalią skarą atėmęs,
Meilės kvapą skubėtų paskleist.

Vėjo to, kuris laimint galėtų
Ir takus nubarstytų spygliais.
Šoktų pušys smėlynuos per lietų,
Žaižaruotų smaragdais brangiais.

Na ir kas, kad į samanas smegtų
Gintariniai batelių kulnai...

Jūra paliečia vakaro kaktą,
Basomis, vėjau, šokti ateik…