Koksai ryškus šiąnakt mėnulis,
Po ilgesingo rudenio lietaus,
Ir taip įdėmiai pro langus žiūri,
Tarytum ieško pokalbiui žmogaus.
 
Ir neiškentus pažvelgiau pro langą,
O jis sau žaidė, keitės  savo erdvėje,
Tai pasislėpdamas už debesėlio meiliai,
Tai pasirodydamas visas savo gražume.
 
Mačiau didingas jo kalnų viršūnes,
Ir taip norėjos jas ranka paliest,
Ištiesus delną jį  prilaikiau pakėlus,
Kad dar labiau nakty galėtų šviest.
 
O keliauninke, o nakties klajūne,
Tiek paslapčių neatskleistų tavy,
Kiek daug pasaulių į tave vis žiūri,
Kiek daug svajonių uždegi širdy.
 
Tikrai žinau, ateis toks laikas,
Kaip vėl džiaugsiesi savo gyvastim,
Ir bus visai trumputis kelias
Nuo Žemės krašto, tavo pakraštin.