Manoj sieloj tamsu, kamuojamas liūdniausių minčių.
Sėdžiu ir žiūrių pro rasotą langą lyg koks sunerimęs.
Laukiu kažko stebuklingo ir netikėto,
Kai pamatau liepsnojančią rytmečio saulę, kylančią virš debesų.

Ir vis stebiu pro langą, matydamas,
Kaip geltoni saulės spinduliai glosto jaunus veidus.
Ir ilgos valandos prabėgo, laukdamas kol jos pasieks mane,
Kai pavasario vyturiai pranašavo apie laisvės stebuklus.

Šviesūs spinduliai vis artėjo ir artėjo,
kol nežinia kažkas sušnabždėjo: „mirtis laukia tavęs“
Spinduliai sustojo ir pradėjo tolti nuo manęs.

Jau daugel metų bandau sugauti bent mažiausiąją švieselę,
Amžinoj juodybės tamsoje neatrandamoj,
Kad galėčiau uždegti jau senai širdyje užgesusią žvakelę,
Idant sušildytų viduje esančią šaltą vienišą sielą.

Bet taip ir dingo ta maža skraidanti švieselė,
Ir sėdžiu dabar rudens tamsoj apakęs,
Pasiklydęs, ir iš nebūties klaupiuosi tardamas maldelę,
Ir pajuntu, kaip iš manęs lieka tik dulkės.