Nežinau, čia ar kitur, praeity, dabarty ar ateity tai buvo, bet viename žvėrių ūkyje ėmė ir pastatė pjedestalą.
Neaišku, kam jį pastatė. Gal vėliau ant jo manė paminklą užkelti, o gal... Žodžiu, čia galima tik spėlioti, o mums
reikia pasaką sekti.
    Eina kartą pro pjedestalą avinas. Ir kas jam šovė į galvą? Tik įsibėgėjo ir – strykt – užšoko ant pjedestalo. Subliovė,
apsidairė iš aukšto – labai jam čia patiko.Taip patiko, kad nusprendė žemyn nebelipti.
    Eina pro šalį žvėrys ir šaukia avinui:
– Lipk žemyn, avine!  Ne tau pjedestalas!
– Nee... nelipsiu, – užbliovė avinas ir nelipa.
    Tuo metu aukšti viršininkai kažko į ūkį atvažiavo. Pamatė ant pjedestalo aviną ir klausia žvėrių:
– Kodėl jūs šitą aviną tenai užkėlėte?
    Nėra kas žvėrims sakyti, tai pradėjo jie visokiausiais būdais aviną girti. Avinas pats geriausias, pats protingiausias...
Žodžiu, avino vieta – tik ant pjedestalo. O avinas klausosi ir pritardamas galvą linguoja.
   Kai viršininkai išvažiavo, žvėrys vėl sako avinui:
– Na, užteks. Dabar lipk žemyn.
– Neee...lipsiu, – spiriasi avinas, – man čia patinka
– Neduosime tau ėsti ir nulipsi, – sako žvėrys.
– Duosite, – atšauna avinas. – O ką jūs viršininkams parodysite, kai vėl atvažiuos? Kaip paaiškinsite, kodėl mane nukėlėte?
    Susimąstė žvėrys. Ir tikrai – kaip paaiškinsi?Juk tiek prišnekėjo, tiek išgyrė aviną! Nęgi  dabar jį kritikuoti ir peikti imsi?
Nerimta kažkaip...
Ir liko avinas ant pjedestalo. O garsas apie jį ir milžiniškus jo nuopelnus sklido vis plačiau ir plačiau. Iš visų kampų ir kampelių plūdo minios garsiojo avino pasižiūrėti. Ūkio žvėrims neliko nieko kito, kaip dar labiau aviną, jo gabumus girti, naujų dorybių jame ieškoti. Juk tai jų avinas, jų pasididžiavimas. Kažkam šovė į galvą, kad jų avinas nepakankamai mokytas. Suorganizavo jam diplomą, vėliau – ir daktarinę. Dabar jis avinų mokslų daktaras.
    O minios pro jį vis plaukia ir plaukia...