Aš vėjo glostomas erškėtis. Rožinis kaip dangaus horizontas. Švelnus kvapas tyro ore. Užsigrūdinęs ir atkišęs spyglius, kad apsisaugočiau. Aš bijau skaudinti, bijau likti įskaudintu… Sudraskyti dangų, sužeisti drugelį, sužeisti savo savastį. Toks trapus kaip pienės pūkas, bet dvasia stipri. Nors vėjas nupūs mano žiedlapius, patirties vaisius liks. Liks subrandinta žymė gyvenimo. Viliojanti ir kupina geismo. Geismo gyventi, BŪTI, patirti, pažinti, ištverti… Ištverti audrą tamsoje, išvysti aušrą, matyti naujas akimirkas ir įkvėpti šviežią orą. Nors jis kartais ne toks gaivus.
Lyjant lietui lašai glamonėja mano žiedus, aš jaučiu jų vėsą. Jaučiu tūkstančius lašų, kaip mane prausia ir visą persmelkia. Tiek daug kvepiančių žiedų, o aš jaučiuosi vienas. Toks vienas, kad dangus verkia. Tik kad ir kaip norėčiau verkti – negaliu. Nebegaliu jausti dalies savęs. Ši dalis išdalinta kitiems: žmonėms, saulei, pasauliui, jūrai, pušims… Kur ji? Išlieta jūroje kitiems.
Lyjant lietui aš visas atsiskleidžiu. Atsiduodu jam. Tegul… Tegul mane liečia, kad jausčiau jog tai tikra. Kaip tikra žemė mano kojose, samanos dengiančios jas, supančios ir kvepiančios sakais pušys, spindinčios jų ašaros jūros pakrantėje… Kaip tas tolstantis laivas rožiniame horizonte, kuris neatsisveikinęs paliko mane kaip ir kiti. Kaip paukščiai virš manęs plėšiantys dangų, tarsi plėšytų mano širdį į skiautes. Lyjant lietui tyliai gėriuosi pasauliu, tyliai linguoju su vėju, klausau artėjančios mirties muzikos…