Įsižiūrėjus sau po kojom
Į kasdienybės tako iki žibėjimo numintą
Kiekvieną grumstą, akmenėlį,
Nepakeliu akių į tolius rudenėjančius,
Į žmones, sutinkamus kely,
Kuris jau niekur neveda –
Einu, einu, einu... Iš papratimo.
Tarsi girdžiu – vaikystės šunes loja,
Jaučiu  – kažką negerą šnabžda vėjas,
Lyg pranašautų žiemą paskutinę,
Tarsi klaustų – ką čia veikiu?
Viena. Atlikusi. Tarp svetimų.
Pati save užmiršusi.