Sudužo krištolinis žemės rutulys
ir tu tapai maža skeveldra,
prilipusi ant krašto debesies,
kažkur plaukei be irklų, 
be lakios minties į tuštumą erdvės ir nebūties.
Tarsi balionas pokšt ir tuštuma
nelyg prieš didįjį sprogimą,
kai radosi iš nieko mūsų visata,
ir mes į planą įsipynę.
Artėja vis artėja valanda,
čia viskas pagal planą, po to galbūt nauja pradžia,
senoji amžiams iškeliavo.
Ir nieko lyg nebuvę, kyla klausimas kodėl ir kam?
Esmė paskęsta prieblandoj, tamsiam rūke,
gal žemės dulkėse, gal puodžiaus galvoje?
Sutemo, šviesos nėra, o gal toli, toli, ten tunelio gale,
viltis tokia maža, maža lyg blėstanti žara rusena...

2018.07.06.