Girdžiu žingsnius. Arti. Giliai įkvepiu. Tai ne oras! Tai nuodingų dujų mišinys, kuris mano protą svaigina, o sielą verčia palikti kūną. Palikti, kad nekęstų to pragaištingo jausmo, tos kaltės ir nepakeliamo savęs smerkimo. Pagreitėja kvėpavimas ir kraujas užplūsta venas. Kūnas virpa ir palengvėja. Lyg pakylu aukštyn porą centimetrų. Prisilietimas... švelnus bet tvirtas. Atpalaiduoja visą kūną, palengvėja pečiai, atslūgsta įtampa. Išsilydau kaip saulėje palikta šokolado plytelė. Jaučiu - kaista klynas. Palaimos trupiniai byra iš dangaus, nuodėmingas karštis persmelkia kūną. Dingsta pasaulis iš po kojų. Dingsta tikroji dimensija...