Vėsuma, tai lyg Dievo palaima po vasaros karštos dienos,
Kai pajunti palengvėjimą apsunkusiuose sąnariuos,
Vėsuma, lyg paleista žuvis trauki orą pilna krūtine,
O svirpliai tave užliūliuoja tokia darnia sutartine.
 
Vėsuma lyg švelnus kompresas nuo visų sopulių,
Ji taip švelniai glosto, lyg geriausia pribuvėja sapnų,
Ir taip gera jausti tą vėsų švelnumą ant rankų, pečių,
Užmerki akis ir skrendi tuo atvėsusiu dangaus skliautu.
 
O rytoj ir vėl bus karšta diena, tarsi koks išbandymas kaitra,
Kas prie jūros, upių,  ežerų degs ir vandenyse murkdysis,
O mes senoliai pasislėpę lauksim vakaro šventos vėsos
Ir su svirpliais kartu  garbės giesmes giedosim.