Liūdesys lyg nusvirusios gluosnio šakos tylioje apsupty,
Liūdesys – tai sulaužyta smilga prie tako pačiame rytmety,
Liūdesys – tai bevystantis rožės žiedas lyg gęstanti žvaigždė,
Liūdesys, kai lieki visiškai vienas ir apleidžia lydėjus sėkmė.
 
Ilgesys, kai norėtum priglaust brangų veidą prie savo širdies,
Ir ištiesęs rankas nori jausti, kad kažkas prie jų prisilies,
Ilgesys, jis toks ilgas lyg  tekantis Nilas dykumų apsupty,
Ilgesys, kai esi jau pražilęs, bet vis lauki, ko neprarandi.
 
Džiugesys, kai jauti, kad sveikas, kad grožis dar greit nenuvys,
Kad gali kvatotis  į valias ir šokti, o  žemė iš po kojų neslys,
Džiugesys, tu taip ilgai lauktas, tiek nešiotas po širdimi,
Ir išgirdus jo balsą, gali atsikvėpti ir dėkoti, kad laiminga esi.
 
Snaudulys, kai nutyla skausmas ir pailsęs kūnas ilsis ramiai,
Ir jauti, kaip nukrito nuo pečių tarsi akmenys sunkūs visi nešuliai,
Snaudulys, kai jauti atlikęs visus savo darbus iki galo apsčiai
Ir keliauji ramus į namus jau pramintais sodo takais.
 
Jaudulys, kai pražydę obelys pasipuošia savo žiedais,
O tu stovi tarp jų ir ilgiesi tos, kuri šiuo taku nepareis,
Virpesys, kai suvirpa,  suspurda ir nutyla tavo širdis,
Ar matai, ji ateina, atbėga, kažkas tyliai tau pasakys.