Saldu. Tvinkčioja įkaitęs kraujas, lyg tekanti tiršta lava. Mėnesių mėnesiais sėlinu karštais pėdsakais. Lėtai, apgalvodama kiekvieną žingsnį, kiekvieną judesį, kurie byloja apie saldžiai nuodingus kėslus. Auka pajunta ore tvyrantį nepadorios aistros kvapą. Nukaitinu žvilgsniu ir laukiu atsako. Sulaukiu. Kūnai artėja degantys nuodėmingu karščiu. Prisilietimai tampa vis gilesni ir persmelkia kiaurai. Jo ranka slysta žemyn ir vėl kyla kartu su sijonėliu, pranašaujanti neišvengiamą kovą. Laimėjimas ar pralaimėjimas? Noriu degti aistroj taip, kaip niekad nedegiau. Kad ir sudegt. Jo jėga veda mane iš proto. Pakvaištu apsvaigusi ir pasiduodu vedama ten, kur "niekas nematys". Dabar galiu bet kur. Išėjęs protas, išsiliejęs laikas. Aistra, trenkianti žaibu, purto virpantį kūną. Stipriu rankų mostu Jis nusuka mane į sieną. Nesipriešinu. Diržo sagties žvangesys – lyg dangaus vartų raktai. Mano koja pakyla. Tvirta ranka sugriebia ją. Jau tuoj... ir tas momentas... tas jausmas, lyg pirmąsyk ragaujant šviežią pienių medų, lyg rytą bėgant basomis per rasą, lyg rugpjūčio nakty išvydus krintant žvaigždę... Toks pilnumas nėra egzistavęs manyje. Jaučiu kiekvieną svetimkūnio milimetrą. Tirpstu, išteku, išsilieju jo rankose. Judesiai priverčia aimanuoti ir skęsti dar giliau į bekraštį aistros vandenyną. Susilieju su jausmu, tampu juo, prarandu nuovoką. Ir nesvarbu, kad tai trumpa akimirka. Tai maloniausia medžioklė.

Sumedžiojau, ar buvau sumedžiota?