Riešuto kevale orchidėja skleidžiasi. Rausvu nekaltumu dabina surambėjusią žievę. Jos tampriam pumpurui atsiveriant – ir riešutas atgimsta, pasaulis keičiasi. Nauja keičia seną kaip banga nuplauna smėlį ir, grįždama su nauja jėga, pažeria į krantą kriauklių. Jos visos skirtingos.
     Paskutinė žiemos diena. Varvekliai saulėje tirpsta ir tirpdami ašaroja. Sniegas pasileidžia stogų latakais žemyn kaip šniokščiantis krioklys. Visa gyva, visa srovena. Ledo skulptūros, uoliai ir kruopščiai šalčio nukaltos, linksta ir lydosi kaip vaškas. Visa gyva, visa elastinga. Auksu švytinčios belapių šakų viršūnės siūruoja sveikindamos pavasarį. Visa gyva, visa šnibžda. Sparnuotieji bičiuliai tik plast ant šakos, tik plast ant žemės, tik purpt ant šulinio. Visa gyva, visa čiulba. Laikrodis muša paskutines baltas sekundes. Į jų blyškumą pavasaris įlieja rausvų dažų – amžinos jaunystės, jaunos širdies spalvą. Orchidėja sužydi.
     Riešuto kevalas tuščias ir paliktas, tačiau jausmingom lūpom pabučiuotas, rausvais žiedlapiais palytėtas, krinta į čiurlenantį ir krykštaujantį ledinį upeliuką, nusidriekusį per visą sodą. Plaukia ir ką tik patirtais pojūčiais alsuoja.
Ilga kelionė. Ir sunki. Tolumoje orchidėja kvatoja.
     Sodo paunksnėje riešutmedis keroja.