O būna, kad jau žodžių nebėra,
Tiktai tyla, prinokus obuoliais,
Ir vis melsvėjanti dangaus skara,
Kuri į jūrą saulę tyliai leis.
O iš širdies gelmės daina pasklis
Į jūros gylius, į dangaus erdves
Ir liesis meile puoštas ilgesys.
Jis su savim ir širdį nusives.
Keista kiaurymė atsivers širdy –
Ir taip arti dangus, žvaigždė arti...