Dar būna vakarai prisiminimų,
Kai žodžiai ir jausmai atbunda,
Kai su savim galiu pabūt be grimo,
O vis veju šalin pagundą –

Tau be klaustukų laišką parašyti,
Kurio, galbūt, net neišsiųsčiau,
Nes tavąjį gavau, kai lapai krito,
O juk pietys šiltai dar pučia...

Nei siela čia, nei rankos nesužvarbo,
Nors vėjas bangeles vis šiaušia...
Ne pirmą jau, ne paskutinį kartą –
Vis praeinu pro seną kriaušę...

Juk ir tada mes jų neskynėm,
Sakei: neskiepyta... laukinė...