Priešais labirintą rikiavosi aštuoni vyrai. Karalius Koldoras nebuvo visai tikras, kuris jų yra Miškvasarės valdovas. Nė vieno galva nebuvo puošta karūna, visi atrodė pavargę, buvo sužeisti, ir purvini. O labiausiai karalių Koldorą trikdė tai, kad keliauninkai atvyko pėsti, o žirgų nebuvo nei kvapo. Keistas pasirodymas, kaip pietiečių, kurių kraštas garsėjo pasakiškais sodais, pripildytais vaisių ir stebuklingų gėlių.

– Aš esu Grynviko, rytinių žemių, karalius Koldoras Talnardas, legendinio žirgų globėjo Haldariano sūnus, – randuotą jaunojo valdovo veidą apšvietė saulės spinduliai. Jis pamojo į šalimais stovintį brolį. – O čia yra antrasis Grynviko karalius, mano brolis Armonas Talnardas, šių vešliųjų pievų ugnis. Ir, – pasisuko į išdidžiai ant žirgo sėdinčią moterį, – šviesioji ledi Arastėja Talnard, garbingojo lordo Hofelio, mano tėvo Haldariano brolio, duktė, amžiną jiems atilsį.

Vyrų rikiuotė prasiskyrė ir į priekį žengtelėjo purvinas, vilkintis apdriskusius rūbus, pusamžis vyras, kurio barzda buvo netvarkingai sužėlusi, o žilstelėję plaukai draikėsi į visas puses.

– Esu Miškvasarės, pietinių žemių, karalius Atifas Šefrenas, Kabelardo sūnus, – jis linktelėjo galva, o paskui delnu pamojo į kompanionus. – O čia tai, kas liko iš mano ištikimųjų bendražygių.

– Matau, kad kelionė jums buvo nelengva, karaliau Atifai, – tarė Koldoras įtempdamas savo gyvulio pavadį, – tuojau bus atvesta jums žirgų, kad galėtumėte be vargo mus sekti labirinte ir patekti į pilį. Bet prieš tai norėčiau susipažinti su jūsų palydovais.

Atifas sunkiai nuslėpė nuostabą, o pervargimas dar labiau trukdė šaltai mąstyti, tačiau jis susiėmė ir atsikrenkštė. Sausa burna vertė lūpas čepsėti:

– Šis maloningasis ponas yra Miškvasarės sostinės Voso lordas Ekanas Lanzgotas.

Karaliams nusilenkė tamsiaplaukis jaunuolis su vanago nosimi, vilkintis purvinais, įmantriais apdarais, kurie kadaise buvo balti. Jo veidas atrodė gana įžūlus, o užkritę akių vokai tokį įvaizdį tik sustiprino.

– Mano ištikimieji kariai iš Raudonojo elnio būrio: Tumis, Grišas, Barobas, Vakontas ir Laskas. Ir žinoma, – jis mostelėjo į elfą, kuris iš visų atrodė mažiausiai paliestas negandų, – kelyje sutiktas bendražygis prisistatęs kaip Varnas.

– Varnas? – garsiai pakartojo Koldoras, – O iš kur būsite, gerbiamasis?

Elfas žengtelėjo į priekį. Apdarai irgi buvo murzini, apsiaustas aplipęs dumblais bei kadagiais, tačiau plaukai vis dar žvilgėjo, o ant smakro buvo tik vienas įbrėžimas.

– La so teemee teelaraytee aso lalatee. – ramiai atsakė.

– Ką jis čia kalba? – paklausė Ekanas suraukęs antakius.

– Iš visur ir iš niekur. – atsakė Varnas. – Rytiečių kalba. Esu keliautojas, – pridūrė pamatęs piktus jaunųjų karalių veidus, – daugelį metų bastausi ir ne kartą lankiausi čia. Kalbas išmokstu greitai.

Armonas pradėjo klausinėti, kaip keliautojai jį sutikę, o Varnas papasakojo visą istoriją. Jiems besikalbant, Koldoras pridėjo du pirštus prie lūpų ir garsiai sušvilpė. Po keleto akimirkų pasigirdo kanopų bildesys ir virš labirinto pradėjo kilti dulkės; iš krūmų išlindo aštuoni žirgai, vienas už kitą gražesni: dideli, stambūs, kaklus supo storai supinti žvilgantys karčiai. Atėjūnai išpūtę akis stebėjosi tokiu gyvulių paklusnumu ir ištreniravimu. Buvo aišku, kodėl apie žirgų globėją Haldarianą ir jo šeimą sklandė legendos.

Atvykėliams sunkiai sekėsi užsiropšti ant nebalnotų žirgų. Atifui užlipti padėjo jo vyrai. Lordui Ekanui vos palietus rudą gyvulį, šis kaip mat pasipurtė ir suprunkštęs atsuko į jį plačią subinę ir suplakė uodega.

– Tai Gilė, – juokėsi Armonas, – ji pasirenka, kas gali ant jos joti.

– Kaip apskritai joti ant šio gyvulio be balno?! – nepatenkintas purškė Ekanas, o Atifas žvilgsniu maldavo jo užsičiaupti.

Varnas gavo baltą žirgą ir vos ranka palietė jo kaklą, gyvulys kaip įbestas atsistojo it laukdamas, kada gi ant jo atsisės raitelis. Visą laiką tylėjusi, Arastėja šyptelėjo pakeldama vieną lūpų kamputį:

– Žirgas jaučia, kas yra geras. Čia Ugnies Žybsnis.

Varnas užsliuogė ant savo žirgo ir apkabino jo kaklą, kai šis šoktelėjęs nujojo paskui Rytų karalius bei kitus ristūnus.

Vyrams buvo suteikta po kambarį, prinešta vandens nusiprausimui ir pakviestas gydytojas, kad pasirūpintų žaizdomis. Paskui juos visus susodino prie ilgo stalo vienoje iš pilies menių. Mergelės grojo arfomis, o pačioje salėje buvo ir daugiau žmonių: ir paprastų, ir įmantriau apsirėdžiusių, bet visi atrodė vietiniai, greičiausiai giminės. Stalai lūžo nuo maisto, o menės kampe stovėjo net kelios statinės su eliu ir raudonu vynu. Atifas ir jo palyda jautėsi nejaukiai tokioje žmonių apsuptyje, bet Arastėja, atsisėdusi tarp Varno ir karaliaus Atifo, netruko paaiškinti:

– Jūs patekote į mano sūnaus Rano šventinimo ceremoniją. Pagal mūsų tradicijas, kai vaikas sulaukia trejų metų, nešame jį į koplyčią, ant šventojo akmens, kur dievai maloningai palaimina.

– Atleiskite, – Atifas nuleido akis, – nenorėjome įsiveržti į jūsų namus tokią svarbią dieną...

– Nėra netinkamo laiko. – atsakė Arastėja.

– Tai jau tikrai, – kvatodamas įsiterpė Ekanas. Rankoje jis laikė didžiulį bokalą pripildytą elio, o ant jo lūpų kampučių buvo likę maisto, – geriau ir negalėjo būti! Po šitiek valkatavimo dienų, patekome į puotą!

– Kur dingo kiti jūsų vyrai? – susirūpinusi paklausė Arastėja.

– Oi, gražioji mergele, neklauskite, – gurkštelėdamas gėrimo atsiduso Ekanas, – vieną dieną mus užpuolė meškos ir tokį Gogą nusinešė nasruose!

– Gorą. – suurzgė Atifas.

– Kitą dieną mus užklupo Nelauktasis paukštis! Tie, kurie nebuvo pakankamai gudrūs, slėpdamiesi sušoko į efuras. Tą pačią naktį nuogi vaikiščiai išsivedė mūsų arklius ir netrukus po to atėjo meška! Vieną krūmuose besišlapinantį iškart pagriebė!

– Lorde Ekanai, nemanau, kad ledi Arastėjai reikia pasakoti visą ilgą ir nuobodžią istoriją.

Bet Ekanas, nekreipdamas dėmesio į karalių ir vis maukdamas elį, toliau pasakojo visą istoriją iki tol, kol karalius Koldoras nepranešė, kad pietūs baigėsi ir atėjo laikas keliauti į šventyklą. Visi mediniais vežimais išvyko į Gontą, o karališkoji šeima iškeliavo baltomis drobėmis klostytais žirgais, kurių karčius puošė didžiuliai rožių žiedai.

***

Akmeninė koplyčia buvo tokia, erdvi, kad joje tilpo pusė Gonto. Lauke būriavosi dar tiek pat žmonių ir šurmuliavo nekantraudami bent akies krašteliu išvysti karališkosios giminės atstovo šventinimą.

Varnas susidomėjimo kupinu žvilgsniu stebėjo, kaip ledi Arastėja nuo koplyčios durų slinko link šventojo rytiečių akmens, kuris, apsuptas žirgų skulptūrų, dunksojo patalpose gale. Basos Arastėjos kojos lėtai slinko šaltu grindiniu, o ilga suknelė vilkosi paskui. Rankose ji laikė mažą berniuką, kuris išpūtęs dideles akutes dairėsi po gausią nepažįstamųjų minią.

Kai Arastėja pasodino vaiką ant didžiulio plokščio akmens, kuriame buvo iškaldinti žodžiai rytiečių kalba, minia atsiklaupė. Netrukus išdidžiai atžingsniavo ir karaliai nešini deglais. Rodėsi, kad karalius Koldoras vis žvilgčioja į Varną. Rytiečių šventovėje dar niekada nesilankė kitokia būtybė nei žmogus arba arklys, todėl tai siutino prietaringą karalių. Valdovams uždegus visas žvakes, kurios supo akmenį, jie, kartu su Arastėja, atsiklaupė. Vaikas sukrykštė ir suplojo rankomis, o Arastėja pradėjo:

– Vaoti, gyvenimo deive, Imdėja, likimo deive, Gratune, laisvės deive, kreipiuosi į Jus ir meldžiu mano sūnų Raną palaiminti. Vaoti, suteik jam ilgą gyvenimą, te pragyvena visus savo protėvius. Imdėja, tegul jo likimas būna didis, sakmėse minimas. Gratune, te gyvena laisvas mano sūnus, Ranas, ir jo šalis išlieka laisva it vėjas siaučiantis Žaliosiose pievose!

Karalius Koldoras iškėlė savo kardą į viršų. Jo ašmenyse atsispindėjo žydros vaiko akys ir žvakių liepsnų šokis. Garsiai ir tvirtai Koldoras prabilo:

– Kviečiu dievą Agmosą, žirgų karalių! Didysis karaliau, išgirsk savo menką tarną. Meldžiu tavo apsaugos Ranui, žirgų globėjo Haldariano giminės vaikui. Meldžiu kaip tavo ištikimas sūnus, palaimink mūsų giminę, palaimink didžiuosius žirgus – Talnardus!

Staiga visos žvakės užgeso. Minia aiktelėjo, o vaikas pradėjo verkti.

– Ko jie rikdo tą vaiką? – paklausė Ekanas atsisukęs į Atifą. Iš lordo burnos trenkęs elio ir česnaku kimštos elnienos mišinys karalių privertė susiraukti.

Vaiko riksmas aidėjo per salę, bet niekas nesiteikė jo raminti. Karalius Armonas kartu su Arastėja pradėjo giedoti, o jiems pamažu pritarė minia, kol greitai visas Gontas skambėjo nuo giesmės: tiek koplyčioje, tiek lauke esantys žmonės traukė iš visų plaučių. Vaikas nustojo rėkęs ir Arastėja pagaliau jį paėmė ant rankų.

Karališkąją šeimą lauke pasitiko plojimai ir žiedlapių lietus. Visi susikibę už rankų dar giedojo kitas giesmes, o drąsiausieji sveikino Raną bei jo motiną ir linkėjo visų dievų palaiminimo.

Varnas taip pat priėjo prie Arastėjos ir delne ištiesė segę su žvilgančiu kristalu, kokio jaunoji ledi nebuvo regėjusi akyse. Jos skruostai paraudo, o akys suspindo:

– Negaliu priimti tokios dovanos – ji labai...

– Imkite, ledi Arastėja, jūs verta gražiausių kristalų. Mes įsiveržėme į jūsų šventę, tad leiskite apdovanoti.

Arastėja paėmė papuošalą ir šiltai nusišypsojo. Staiga pasigirdo kurtinantis triukšmas, žmonių veidai prisipildė panikos, visi ėmė klykti. Atsisukęs Varnas išvydo, kaip tūžmingai ritasi akmenys  ir krenta ant žmonių traiškydami juos ir taškydami mėsos gabalus. Koplyčios griuvėsiuose likę žmonės staugė it skerdžiami ir maldavo pagalbos, aplink sruvo kraujas. Kilo panika, žmonės žviegdami lakstė aplink ir bandė pajudini akmenis, kurie buvo užgriuvę likusius koplyčioje. Koldoras pribėgo ir, pastūmęs Varną, nusitempė Arastėją bei Raną tolyn.