Bendražygiams bejojant, apsiniaukė. Dykvietę aptraukė žemi pilki debesys. Saulę, kuri lėtai ritosi į vakarus, užklojo migla. Vėjas ėmė stiprėti, rutuliojosi aplink švilpdamas.
– Įdomu, ko taip niaukiasi? Kažin, audra artėja? Kur ieškosime prieglobsčio? – Balas atkimšo gertuvę, kabėjusią ant jo kaklo.
– Man atrodo, ne šiaip audra artinasi.
Visi bendražygiai sužiuro į Varną, kuris stebeilijo į vakarų pusę: nuo ten dangumi ritosi milžiniški juodi debesys, kurie priminė didžiuosius riedulius stypsančius palei Vėjų kalną. Šaltas vėjo gūsis spartino kamuolinių debesų kelionę, kuriuose it šmėklos šmėžavo geltonos kibirkštys. Kartu su audra ritosi kurtinantis, skardus klyksmas.
– Nelauktasis paukštis! – suriko lordas Ekanas ir spjovė per lauką link už keleto pėdų stypsančių plačiašakių medžių.
– Ot bailys! – suriko kitas karys, tačiau išvydęs iš debesų kyšančias milžiniškas juodas plunksnas ir aštrius nagus, nukūrė paskui.
Vyrai ėmė rėkauti ir ginčytis, ką daryti. Matydamas jų akyse išgąstį, Atifas, pats slėpdamas tirtėjimą, pamojo į netoliese esančias aukštas žoles. Kariai, kartu su karaliumi, nėrė į žalumą ir joje pranyko.
– Ne! Ten apetos! – rėkė Varnas, bet per atskriejančio paukščio klyksmą ir dundantį griaustinį nieko nesigirdėjo.
Elfas vos spėjo pasislėpti už vieno iš plačiašakių kaštonų, kur lindėjo kiti du vyrai, kai milžiniškas varnėnas, apsuptas vienas ant kito užlipusių debesų, pakibo virš galvų. Iš debesų pasileido stambūs lašai, kurie net kaukšėjo krisdami ant žemės. Ūžiantis vėjas lakstė po medžius ir narstė tarp šakų, tarsi tai būtų ilgi, išdžiūvę pirštai. Juodas dangus priminė putojančią jūrą, po kurią keliavo smailios žaibų strėlės. Paukščiui kas kart suplasnojus, vėjas taip sustiprėdavo, jog rodės, kad gūsis tuoj nulups žolę.
Išdidus klykiantis paukštis suko ratus danguje ir savo balsu kurtino ausis. Nuo jo apsisukimų kilo vėjo sūkuriai, kurie priminė mažus tornadus. Didžiulė žolė bangavo taip stipriai, kad vis atidengdavo joje pasislėpusius žmones ir žirgus. Visi jie atrodė sukritę ir keistai paklaikę. Žaibo blyksnis atsimušė nuo nelauktojo paukščio uodegos į vieną iš kaštonų ir šis kaip mat užsiliepsnojo tiesiai priešais jaunojo kario nosį. 
Paukštis dar keletą kartų suklykė, apsuko kilpą nerdamas pro debesų kamuolius, ir staigiais mostais nurūko į Šiaurę, išsinešdamas ant savo sparnų visą audrą. Netrukus debesys pradėjo sklaidytis, nedrąsiai iš miglų išlindo saulės diskas, kuris jau ruošėsi slėptis paslaptingoje Vakarų karalystėje. Vėjas išlėkė paskui paukštį ir medžiai bei žolės nustojo šiugždėti. Girdėjosi tik tolumoje klykiantis balsas ir dusliai dundantis griausmas. Prieš tai matytos žaibų strėlės virto tik smulkiais, horizonte šmėžuojančiais spinduliais. 
Elfas su vyrais išlindo iš po medžių. Lapai nustojo šlamėję ir šakos sustingo kaip šaltos suskilusios rankos, besimėgaujančios šiluma. Vienas medis teberūko, o kamiene žiojėjo juoda skylė. 
– Ai! Ai! – girdėjosi duslus dejavimas pievose.
Elfas tekinas nulėkė link pievos, kur šaukė bendražygiai.
– Visi eikite iš ten ir kuo greičiau, kad ir kaip sunku! – sušuko Varnas. – Juk čia apetos! Žolės, kurios dilgina ir sukelia baisias žaizdas!
– Neteko apie tokias girdėti... – lįsdamas iš žolių atsakė Atifas. Jis vedė žirgą už pavadžio, o pats ėjo šalia.
Mūsų lordui nors kartą pravertė jo baimė. – tarė stambusis karys slinkdamas paskui karalių.
– Jei kas ir išsigando, – suriko lordas Ekanas lįsdamas iš už kaštono ir išvertė tamsias akis, – tai nebent tu, dručki! – jo vanago nosis garsiai šnopavo.
Paskui iš žolės išlindo ir likę vyrai, visi žaizdoti ir kruvini, iš plaukų sunkėsi vanduo, o drabužiai buvo permirkę. Daugiausiai kraujavo veido bei kaklo sritis ir rankos tose vietose, kur buvo apnuogintos. Varnas priėjo prie Atifo žirgo ir delnu perbraukęs jam per karčius, atsiduso:
– Vargšai žirgai, nemenkai sužeisti... Jums pasisekė, vyrai, kad buvote su drabužiais, kurie daug apsaugojo.
– Negalim keliauti, kai žirgai tokios būklės. – tarė giliai šnopuojantis Balas. Senuko veidu varvėjo kraujo lašai. Blausus žvilgsnis žvelgė į žirgą, kurio kūnas buvo nusėtas nemenkomis žaizdomis. – Bet jie stebuklingai neišgis, o aplink niekur nemačiau nei mums pažįstamų žolelių, nei cinamono paukščių lizdų. Dievaž, pas mus, Miškvasarėje, tokių apstu.
– Blogai pažinoti tik savus kraštus, – Varnas priėjo prie kito žirgo, kad apžiūrėtų žaizdas, – o keliauti praverčia. Jei gerai prisimenu, už keleto pėdų auga rašalo uogos, o netolimo šilo proskynoje yra saulėlydžio pipirų. Jų mišinys turėtų pagydyti žaizdas.
– Turime suburti stovyklavietę, – atsiduso karalius, – bet jei vėl Kalisos atlėks... Nenoriu paaukoti dar vieno ištikimo kario.
– Kiekvienam sava lemtis, karaliau.
– Elfams tik lemtis, o man rūpi mano žmonių saugumas. – žalsvas liūdnų akių žvilgsnis nuskaitė aplink susispietusius vyrus. Visų akys žvelgė niūriai, nors vyrai ir stovėjo nebylūs. Tik Ekanas kažką murmėjo po nosimi ir nuo savo drabužių lupo prilipusius kadagius. Žirgai nepatenkintai prunkštė ir davėsi šalis. – Tikėjausi, kad kol sutems, priartėsime daugiau prie Grynviko. Kur bus civilizuočiau ir saugiau, bet kadangi viskas taip pasisuko...
– Karaliau, – padėtį gelbėjo Balas, kai jo valdovas nukabino nosį ir sužiuro į žemę, – mes nuo vakar nieko burnoje neturėję. Per Kalisų išpuolį likome be pusryčių, Goro netektis sukėlė daug streso, visą dieną keliavome be poilsio, o dar tas nelemtas paukštis... Kurkime stovyklavietę.
– O dėl saugumo, nekartosime kvailų klaidų, – tarė kuprianosis karys, – ir pamainomis naktį budėsime. 
Atifas linktelėjo ir žiojosi kažką sakyti, bet tuoj nutilo ir tik sužiuro į tolstantį Varną. Aukštas, tvirtas siluetas pėdino link rašalo uogų krūmų. Kariai nebyliai susitarė kurti stovyklavietę prie plačiašakių kaštonų. Vyras, kuris liko sveikas, nes slėpėsi už medžių, sutiesė drėgnus kailius po medžiais, kur mažiausiai palijo, kad greičiau išdžiūtų ir galėtų iš jų suręsti naktinius prieglobsčius. Kiti išėjo pasirinkti žabų laužui į tolumoje šviečiantį šilą, kurio link žingsniavo Varnas, o Ekanas glostė savo žirgą ir stebėjo nutolstantį elfą.
Atifas su Balu ir dar vienu kariu ėmė traukti puodus, ieškojo likusių produktų ir tikrino vandens gertuves. Kitas vyras girdė žirgus balose, kurios telkšojo žemėje pripildytos lietaus vandens. 
– Žinai, Balai, – tarė Atifas ratu dėliodamas žabus, – kartais apima tokia baimė, kad visos negandos priešo užkeiktos ateina. Viliuosi, kad gyvi pasiektume Rytus. Nemaniau, kad paprasta kelionė gali tapti tokia pavojinga...
– Štai, – uždusęs įsiterpė Varnas, – sutrinsiu rašalo uogas ir sumaišysiu su saulėlydžio pipirais, turėtų gautis gydantis tepalas. Pirmiausia tepsime žirgus, o paskui gaus ir žmonės.
– Kaip žirgus? – susiraukė vienas drūtuolis ir grubiai šliūkštelėjo vandenį į katilą, – Žmonės turėtų būti pirmieji!
–        Taip! – pritarė ir Ekanas.
– Žirgai, tave neš, kary, tad jiems pagalba bus suteikta pirmiau, – atkirto Varnas, – o jūs, lorde, greičiausiai būsite pamiršęs, kad nesate sužeistas. – elfas šypsojosi pats sau, o Ekanas, užrietęs nosį į viršų, kulniavo prie medžio tikrinti, ar jau kailiai išdžiūvę.
– Gyvulys lieka gyvuliu, – neatlyžo drūtuolis ir vis dar į jį šnairavo.
– Gyvulio tokia tyra siela, kokios joks žmogus neturi. – atšovė elfas ir patraukė link besiganančių žirgų.
Varnas kruopščiai ir kantriai tepė kiekvieno žirgo žaizdas. Uždėjęs sluoksnį vaistų, papūsdavo ton vieton, kad saulėlydžio pipirai negraužtų. Atifas priėjo prie elfo ir, keletą akimirkų pažiūrėjęs į mėnulio šviesoje blankiai bolavusius miglos tumulus, tarė:
– Troškinys jau kunkuliuoja. Greitai galėsime pasisotinti. Užteks rūpintis žirgais, pailsėk. Daug mums padėjai.
– Negaliu apleisti gyvulio, – jis priglaudė savo smailą veidą prie arklio galvos, – ten, iš kur aš kilęs, gyvūnai šventi...
– O iš kur kilęs? – karalius stengėsi kuo atsargiau paklausti, bet jo balsas sunkiai paslėpė didelį smalsumą.
– Tai nesvarbu. Mano gyvenimas nebesugrįš...
Atifas nuleido galvą. Abu tylomis patraukė prie pleškančio laužo, kur žvangėjo čepsinčių karių šaukštai. Jie rijo maistą, kuris seniai atrodė toks skanus ir priminė giedrus veidus, juoką bei sotų maistą ramiomis, namuose paliktomis dienomis. Vyrai dalijosi atsiminimais apie tarnybą ir linksmomis istorijomis apie Gorą, kuris buvo vienas drąsiausių Raudonojo elnio būrio kariškių. 
– Turėtume traukti burtus, kuris budės. – tarė jauniausiasis karys.
– Gerai, atnešiu žolių. Kuris ištrauks ilgiausią, bus pirmas ir taip toliau.
Vyrai pradėjo traukti žolės stiebus. Ilgiausias atiteko Varnui.
– Nepasisekė, – tarė Atifas, – tau labiausiai reikėjo pasiilsėti.
– Kurį laiką pabudėti bus į naudą. Man labiau reikia pamąstyti, o ne miegoti...
Naktis buvo rami. Vyrai knarkė sugulę aplink laužą, o Varnas sėdėjo atsirėmęs į medį. Pievose čirpė svirpliai, žalumynus kedeno tik švelnus vėjelis. Aplink mėnulį plaukiojo miglos tumulai, kurie apšviesti jo šviesos vis praskystėdavo. Žvaigždžių buvo mažai, bet apydrėgnė žemė nesiskundė ir ramiai ilsėjosi. 
Elfas gebėjo snausti, bet tuo pat metu girdėti viską, kas vyksta aplink. Net menkiausią garsą. Jo budėjimo laikas praskriejo it gaivus saulėtekis ir atėjo lordo Ekano eilė. Jiedu apsikeitė vietomis bei keliais nemaloniais žvilgsniais ir Varnas išsitiesė prie laužo, ant savo pinto lapų patiesalo. 
Staiga laukymėje nuaidėjo žirgų žvengimas ir tvirtų kanopų bildesys nutolo. Visi pašoko iš savo guolių, o lordas Ekanas nulėkė paskui juos, į paslaptingą tamsą.
– Kas darosi?! – šaukė vyrai išsitraukę ginklus.
– Nežinau! – parlėkė uždusęs budėtojas, – Temačiau, kaip mūsų žirgai nulėkė tolumon su nuogais vyrais!
– Su kuo? – paspringo Atifas ir griebė autis batais, kad galėtų bėgti į tą pusę, kur nulėkė žirgai, bet Varnas pamojo ranka ir jį sustabdė.
– Neverta, karaliau. Jų nepavysi ir nerasi. Juos išsivedė Kelpiai.
– Kiek dar naujų negirdėtų dalykų, kurių nežino net mano išmintingasis patarėjas Balas, šiandien išgirsime?
– Kelpius sutikti galima tik Grynvike ir aplink, tik arti Rytų. Netoliese yra Kelpių ežeras. Tai balti vandenų žirgai, kurie, išlipę į krantą, naktį vyrais virsta.
– O kam jiems mūsų žirgai? – susiraukė Ekanas.
– Kelpiai gelbėja savo gentainius. Šiąnakt juos išsivedė, matyt, dėl to, kad suuodė, jog jie sužeisti ir išvargę.
– Tai jie mums jų negrąžins?
Varnas tik palinksėjo galva į šalis. Atifas metė savo kalaviją į žemę ir suvaitojo:
– Viskas! Juk sakiau, kad mes it užkeikti! Kaip mes pėsčiomis, kaip aš Hanisę, savo mieląją dukrelę, išgelbėsiu...
– Nurimk, karaliau, – Balas nuleido galvą, – ką nors sugalvosim. Nueisim į Rytus pėsčiomis – kojas, nors tas, dar turime... Jaunieji Grynviko karaliai mums padės ir paskolins žirgus kelionei į Vakarus.
– Kokia nauda iš tų kelionių! – sušuko Atifas ir susiėmė už žilstelėjusios galvos, – jei ir vienysis kitos dvi karalystės, Šiaurė niekada nepadės! Be jos mes nelaimėsim! O kol aš čia gaištu, mano dukra kankinasi baisaus priešo naguose! Ar pamirštai, Balai, ką išminčius apie Nazarą pasakojo? Oi, – jis susiėmė už širdies, – mano dukra... O Mumbėja... ji išprotės, jei Hanisei kas nutiks!
– Karaliau, nesisielok, nurimk, – Balas ketino suimti jį už skėsčiojamų rankų, – išvirsime žolelių nuoviro, kurių įdėjo karalienė, išgersi, nurimsi... Reikia ramia galva viską planuoti... Ir poilsio trūkumas prie širdgėlos prisideda... Sėsk, karaliau, sėsk...
Bet Atifas tik vaitojo praradęs savitvardą ir kartojo dukters vardą. Veltui Balas bandė jį raminti. Kariai, rodos, visai prarado viltį ir tykiai sutūpė aplink laužą. Varnas stovėjo tolėliau ir mąsliai nykščiu trynė savo sidabrinio kalavijo ašmenis.
Staiga iš tamsos, pasigirdo gomuringas riaumojimas bei sunkūs žingsniai.

– Kalisa! – suriko Varnas.