Ką mums byloja knygos storos
Ir  aukso kanklių skambios stygos?
Ar dega širdyse dar noras
Į auksą visa ką sulydyt?

Dar kraujas gyslose srovena,
Čia šaknys, iš kurių esi,
Kur tapatybę tavo mena
istorijos tėkmė šviesi.

Čia mūsų žemė, mūsų upės,
Čia jūra kaip širdis gili,
Čia paukštis ant šakos nutūpęs,
Ir jo giesmėj – visi visi

Kurių krūtinėj žodžiai supas –
Tėvyne, mums viena esi.