Paliks mus liepa šakomis pamojus,
Palaisčius žemę dosniai lietumi.
Nubėgdama, prie obelies sustojus,
Pažvelgs, ar obuolėliai raudoni?
 
Nedaug šiais metais, gal žiedai nušalo,
Kai glaudėsi prie jų užklydusi žiema,
Kai linko obelų snieguotos šakos,
Kol nesugrįžo vėl pavasario diena.
 
Todėl dabar žiedų! Kiek žydinčių lelijų!
Kiek rožių krūmų nuostabių!
Laukai ir pakelės ramunėmis aplijo,
Iškilo šviesios žvakės lubinų.
 
Liepa išeis, palikus gėlių auksą, 
Neužgesintas rožių žarijas.
Ilgėsimės, nekantriai grįžtant lauksim,
Kad taip žydėt uždegtų vėl naujas.