Karalius Atifas su palyda be perstojo jojo visą dieną, kol saulė įkopė į zenitą ir ėmė lėtai leistis. Iš tėvynės pusės, pietuose, pasirodė lengvų debesėlių, bet švelnus laukų brizas juos nubaidė. Saulė skendo už horizonto, kol nusileisdama pasislėpė Vakarinėje karalystėje, Delmere. Išaugę tamsumų šešėliai jau tiesė savo rankas. Atifas pasitarė su savo ištikimuoju patarėju Balu ir nusprendė, kad bendražygiams reikia poilsio.

Čia pat buvo kalva, ant kurios gūbrio riogsojo seno apžvalgos bokšto griuvėsiai. Visai tinkama vieta poilsiui, o ir matomumas pavojaus atveju – puikus. Nuo viršūnės atsivėrė vaizdas į lygumas, už kurių dunksojo didysis Grynviko Vėjų kalnas, apsuptas tamsių, akmeninių uolienų. Kalno šlaitu suposi Mustango upės vingis ir savo purslais tręšė derlingus juodžemius.

Lėta eidine, kariai užsivedė žirgus ant paties plokščiosios kalvos gūbrio. Vieni suskubo rinkti žabų iš įkalnę juosiančios giraitės, kiti nulėkė prie nediduko šaltinėlio, kuris čiurleno grauždamas kalno šlaitą ir pirmiausia pagirdė žirgus.

Atifas su Balu iš ryšulių traukė maisto atsargas bei aliuminius puodus. Kiti du kariai, tikri drūtuoliai, atitempė porą nuvirtusių medžių ir suguldė prie kibirkščiuojančio laužo, kad vyrai galėtų atsisėsti.

– Galėjome keliauti su karieta, – tarė lordas Ekanas paspyręs akmenį į šalį ir apžvelgė plušančius vyrus. – Miegosime ant žemės, kaip vergai?

– Lorde Ekanai, juk jūs suprantate, kad karieta būtų atkreipusi nereikalingą dėmesį? – tarė Balas.

– Ne jų reikalai, kur keliauja Miškvasarės didikai!

– Ekanai, – Atifas papurtė galvą ir giliai atsiduso, – kalbų ir diskusijų, kodėl Miškvasarės karalius keliauja į Rytus – mums nereikia. Nežinome, gal aplink bastosi Nazaro šnipai?

Lordas Ekanas nieko neištarė, tik išsitraukė baltą nosinaitę, pasitiesė ją ant kelmo ir atsisėdo – juk Ekano apdarai buvo pasiūdinti iš pačių geriausių audinių. O kas sakė, kad riteriai turi būti purvini, aptiškę krauju ir suprakaitavę? Ne iš piršto laužtas pasakymas: "riteris spindinčiais šarvais". Lordas Ekanas būtent tokiu save ir laikė. O tokiam didingam lordui ir dar riteriui, vesti karaliaus dukrą, kuri buvo apdovanota ypatinga dievų dovana, Ekano nuomone – vienas privalumų. Kas daugiau galėtų pasirūpinti princese, jei ne toks garbingas lordas? Ir nesvarbu, kad mergelė su ragais - ne bet kas, o dievai ją apdovanojo!

Balas pripildė aliuminį puodą vandeniu, o Atifas, padedamas kitų bendražygių, smulkiu peiliuku pjaustė daržoves ir barstė žolelių prieskonius. Staiga iš naktinės padangės išniro juoda, jau Atifui ne kartą matyta, varna ir prasklendė virš laužavietės. Kažkas dribtelėjo ant lordo Ekano pūstos baltos rankovės. Netoliese buvę vyrai iškart sumojo, kas nutiko ir garsiai subliuvo, kad net krūtinės bangavo:

– Mūsų riterį varna paženklino! Tai tau vestuviniais apdarais į žygį puoštis!

– Tai nėra vestuvinė apranga! – sušnypštė lordas Ekanas ir nuožmiu žvilgsniu pervėrė vyrus.

Atifas galėjo prisiekti, kad Ekano akyse įžvelgė didelį pyktį, tad suskubo gesinti situaciją:

– Mumbė pririnko, – pakėlė mažą medžiaginį maišiuką, pripildytą prieskonių. Nuvargusį karaliaus veidą nušvietė šilta šypsena, – pagaminsiu jums, mano ištikimieji kariai, tokią sriubą, kokia kadaise mane pavaišino Mumbėjos genties čiabuviai. Nemaniau, kad iš keleto daržovių ir pievose rastų žolelių galima pasotinti net tvirčiausią vyrą.

– Kad būtų smagiau, karaliau, – tarė vienas kuprianosios karys, – padainuosim.

Ir užtraukė vyrai dusliais, tvirtais balsais seną dainą apie numylėtąjį Miškvasarės slėnį:
 



Vyrams baigus dainuoti, viralas puode jau gurguliavo ir kilo dideli burbulai. Nuo kojų nusivarę kariai išsitiesę ilsėjosi ir šnekučiavosi prie laužo, tik lordas Ekanas paniuręs rankose maigė savo kalaviją. Griuvėsiai užstojo kalvose įprastai pučiantį vėją, o aplink girdėjosi tik paukščių čirenimas.

Temo. Apačioje, tarp medžių ir rasotų pievų, tvyrojo rūkas, bet dangus buvo giedras, vasariškas. Nakties skliautas bylojo, kad jie dar Miškvasarės valdose, bet tolumoje banguojantys sodresnės pievos plotai priminė, kad keliauja tinkama kryptimi. Pasirodė pirmosios žvaigždės. Danguje spindėjo pati ryškiausia Šiaurinė žvaigždė.

– O kodėl tą ryškią žvaigždę vadina Šiaurine Melitono žvaigžde? – siurbdamas karaliaus išvirtą vakarienę paklausė vienas jaunas karys.

Balas nurijo karštą sriubos gurkšnį ir, pasikasęs savo pintą barzdą, sučepsėjo:

– Jaunuoli, Melitonas buvo Šiaurės karalienės Beladonos vyras. Paskutinis Prieblandos elfų atstovas. Sako, kad kai jis mirė per Didįjį Istodo karą, virto ta žvaigžde.

– O kaip jis mirė, išmintingasis Balai?

– Tą žino tik tie, kas dalyvavo tame baisiame kare... – atsiduso senukas.

– Sako, kad jo galvą nukirto tuometinis Pietų karalius Kabelardas!

Ramią vakarienę nutraukė šaltas, aiškus balsas. Jis kalbėjo bendrąja kalba. Priešais būrį pasirodė aukštas vyras, vilkintis gobtuvu ir apsiaustu iki žemės. Iš netikėtumo net krūptelėję, vyrai sužiuro į tykiai prisėlinusį atėjūną, o karaliui net šaukštas iš rankų iškrito. Balas apsipylė sriuba, smalsusis jaunuolis nudribo nuo kelmo, drūtuoliai sutraškino krumplius. Lordas Ekanas atsistojo pirmasis, kol kiti dar netekę amo sėdėjo. Keletą akimirkų paspoksoję į gobtuvuotąjį, Atifo kariai atsigavo nuo sukausčiusio stingulio ir iš makščių išsitraukė savo kalavijus.

Bet tvirtą kūną gaubiančio apsiausto gobtuvą tepaliko skaidrus juokas. Visi spoksojo į jį išpūtę akis, o Atifas savo kardą atkišo į priekį.

– Ko taip linksma? – piktai paklausė lordas Ekanas išpūsdamas krūtinę, – ar žinai, valkata, prieš ką staipaisi?!

– Parėjau į savo laikiną stovyklavietę, o žiū, ten įsibrovėliai laužus kūrena ir dar mane pulti sumanė! – juokėsi paslaptingasis vyras nekreipdamas dėmesio į pasipūtusį lordą.

Laužo šviesa apšvietė iš po gobtuvo matomą smailų veidą ir putlokas lūpas, kurių kampučiai buvo pakilę. Virš jų kyšojo graži, lygi nosis. Atėjūnas žvilgtelėjo į karaliaus Atifo kardą, kurio rankeną puošė rubinas.

– Lipdamas į kalvą iškart supratau, kad jūs pietiečiai. Raudoni apsiaustai, žirgų balnai... ir kardas su rubinu, – jis linktelėjo Atifui dar kart nužvelgęs jo ginklą, – o dar tokias dainas traukiat! – vėl nusijuokė, – Tu būsi Miškvasarės karalius? – tarė pietietiška kalba.

Atifo antakiai aukštai pakilo, kai ausis pasiekė gimtoji kalba.

– Kas tu ir ko nori iš mūsų? – tvirtai paklausė Atifas, vis dar nenuleisdamas kardo. Savo iškeltus kalavijus kariai nutarė taip pat nutaikyti į nepažįstamąjį.

– O kaip jis kreipiasi į karalių! – suriko Ekanas.

– Aš tenoriu grįžti į savo stovyklavietę.

Vyras lėtai nusimetė ryšulį nuo savo pečių, iš kurio pabiro surinkti žabai. Atifas išpūtęs akis spoksojo į atėjūną, kaire ranka vis nusibraukdamas žilstelėjusius plaukus nuo prakaituotos kaktos, kol pagaliau ėmė leisti kardą žemyn, bet tik visai nežymiai. Ekanas nepatenkintas žvelgė į karalių ir buvo pasiruošęs bet kurią akimirką šokti ant atėjūno kaip skalikas.

Nepažįstamasis nusiėmė gobtuvą ir pasirodė skaistus, angelų nubučiuotas veidas, kurį supo ilgi juodi plaukai, o iš po jų kyšojo smailos ausys.

– Elfas... – prasižiojęs sukuždėjo Balas. – Ko elfui bastytis laukais?

– Aš keliautojas, – pakiliu tonu atsakė skaisčiaveidis. Jo juodose akyse sužvilgėjo laužo liepsnos. – Mane vadina Varnu. Nesiruošiu tau kenkti, karaliau. Pats išsigandau savo stovyklavietėje aptikęs įsibrovėlius. – elfas ant žemės mestelėjo strėlinę, lanką, bei makštį su kalaviju parodydamas, kad nesiruošia jų pulti.

– O iš kur moki mūsų kalbą? – nepatikliai paklausė Balas.

– Juk sakiau – esu keliautojas.

Atifas atidžiai jį nužvelgė, nuleido ginklą ir paragino savo vyrus padaryti tą patį. Ekanas dar nesiruošė nuleisti savojo kalavijo, bet gavęs rūstų karaliaus žvilgsnį, pasidavė. Elfas sumetė savo žabus į laužą ir liepsna padidėjo.

– Tuomet sėskis ir atleisk, kad tavo prieglobstį užėmėme, – karalius pamojo į kelmą. – Aš esu karalius Atifas, Ka – ka... – balsas staiga užsikirto tariant pilną vardą.

– Kabelardo sūnus. – ramiai tarė atėjūnas. Atifo kariai trumpam žvilgtelėjo į savo valdovą, bet greitai nusuko žvilgsnius. 

– Beje, iš kokios karalystės būsi atkeliavęs?

– Nepriklausau jokiai karalystei, – ramiai atsakė elfas ir iš po apsiausto išsitraukė odinę kuprinę. – Seniai keliauju po Istodą ir domiuosi gamta bei skirtingų karalysčių kultūromis.

Atifas susimąstė, o Balas tik pasikasė barzdą ir pritipeno prie Varno. Išpūtęs akis, jis spoksojo į tvirtą audinį, kuris sudarė ne tokį jau įprastą siuvinį.

– Kuprinė, sakei, jaunuoli?

Nežinia, ar elfas tikrai buvo jaunuolis, bet jie visi atrodydavo jaunai sulaukę net ir šimto metų.

– Kuprinė. Paties siūta.

– Elfai geba įdomių dalykų – pas mus tik ryšuliai, kurie greitai nuplyšta, o jie odines kuprines su dvejomis petnešomis dėvi...

– Balai! – sušuko karalius ir šis krūptelėjo, – Maistas atauš!

Varnas iš kuprinės išsitraukė krūvą kvietinių bandelių ir sodrių, violetinių obuolių. Savo maistą jis pametėjo prie kitų gėrybių ir atsisėdo šalia Atifo karių. Jie įtariai spoksojo į elfą, bet kai karalius jam įpylė dubenį sriubos ir nugesino palydovus rūsčiu žvilgsniu, vyrai liovėsi. Vienintelis Ekanas sėdėjo po nuošaliau esančiu medžiu ir dėbsojo į vakarieniaujančius. Varnas sriūbtelėjo viralo ir nusišypsojo.

– Keliavau iš Miškvasarės. Čia seniau buvęs apžvalgos bokštas, dabar nugriautas Kalisų.

– O ką jos čia veikia? – Balo ūsai sukruto, o žili, plaukuoti antakiai pakilo.

– Ieško žirgų. Čia stodavo ilsėtis raiteliai, o tos plėšrūnės meškos patykoję išskersdavo ne tik galvijus, bet puldavo ir jų savininkus. Pačiam ne kartą gintis teko.

– Oho, – caktelėjo Atifas ir pakraipė galvą į šalis, – visai suįžūlėjo, seniau puolė tik galvijus, bet kad žmogų!

Varnas linktelėjo ir atkando savo bandelės. Kilstelėjęs, parodė, kad labai tinka su gardžia karaliaus sriuba. Kariai irgi čiupo po bandelę ir čepsėdami kramtė taip, kad net ausys lapsėjo. Elfo manieros buvo kitokios, jis valgė grakščiai, kramtė be garso, todėl keistai šypsojosi matydamas žmonių manieras. Kol jie valgė, Varnas papasakojo, kad čia dažnai užklysta pernakvoti, kai keliauja į Rytus, arba atvirkščiai – iš Rytų į Pietus. Elfas mielai atsakė į liaudies klausimus apie Grynviką: apšvietė apie įspūdingus statinius, kokių Miškvasarėje nebuvo, eiklius žirgus ir plačias, įspūdingas lygumas bei labirintą, supantį milžiniškus rūmus. Paskui padainavo porą elfiškų dainų, kurių melodija visus užliūliavo...

Baigę vakarieniauti, visi nutarė susiruošti guolius. Atifo vyrai atsinešė prieš tai ant žirgo nugaros gabentus kailius ir suguldė aplink laužą. Elfas iš savo kuprinės išsitraukė ploną, iš lapų nupintą kilimėlį ir lengvą, šilkinį apklotą. Balas dar tyrinėjo keliautojo amuniciją, kol elfas nepaklausė:

– O kur, karaliau, keliauji? Kam savo žemes be apsaugos palieki?

– Kaip be apsaugos? – susiraukė Atifas ir net atsisėdo savo guolyje.

– Rūmuose nėra karaliaus, tai kas iš jo armijos be vadovo? – tamsios elfo akys skvarbiai varstė karalių.

– Ir be manęs yra kam vadovauti, – grubiau tarė Atifas, – o kas tau darbo, elfe?

– Juk sakiau! – atskriejo Ekano balsas nuo medžio, – Jei tik įsakysite, mano karaliau, galiu jį iš čia išneždinti!

Atifas kilstelėjo ranką Ekano pusėn:

– Nieko vyti nereikia, lorde Ekanai. Ilsėkitės. Ši žemė išnešios mus visus.

– Tik keista, – elfas pažvelgė į Ekaną, tada vėl sužiuro į karalių. Varno lūpas iškreipė keistas šypsnys, – kam Miškvasarės valdovui keliauti pas arkliaganius į Rytus, kai savo žemėse pietiečiai gyvena kaip meškos ausyje?

– Slapti reikalai, kurių neprivalau svetimšaliams aiškinti. – atkirto karalius ir nusisuko ant šono.

Elfas išsitiesė ant nugaros ir sužiuro į žvaigždėmis aplipusį dangų, kuriame kabojo jaunas mėnulis ir ryškiai tviskėjo Šiaurinė Melitono žvaigždė.

Atifo vyrai kriokdami sumigo, bet pats karalius nesudėjo nė bluosto ir vis per petį žvilgčiojo į elfą.