Baikšti, blausi švieselė kambario kampe trinte trynė skaudančias raudonas akis. Aplinkui sunkūs, seni baldai, storos užuolaidos bei dideli, priešistoriniai paparčiai viską gaubė darnia dusliabalsių sutartine. Šešiolikos kvadratinių metrų kambarys ir šiandien tebebuvo savas. Tik kažkaip keistai kvepėjo visų nelauktu aromatu.
Patalų patalais nukrautoje lovoje gulėjo merdintis žmogus. Gerokai jaunesnis už visus tuos prabangius baldus šalimais, tačiau pakankamai senas, kad giltinės užrašų knygelėje jo vardas puikuotųsi artimiausiųjų planų sąrašo viršuje.
- Džiaugiuosi... ,- tyliu balsu išlemeno ligonis ,- savo metus juk nugyvenau gerai. Nepaisant visko...
Kiekvienas mirštančiojo žodis krito tarsi paskutinis kąsnis iš alkstančiojo burnos. Lėtai. Negrabiai. Įsimintinai. Išsprūsdamas pro suskeldėjusias lūpas tartum iš namų išeinantis atsigręžt nepanoręs jaunėlis sūnus.
Aplink stovėjo žmonės. Brangiausi, kokius tik sugebėjo padovanoti tas keistas laikas, vadinamas gyvenimo vardu. Jie stovėjo. Nors dabar brangiam žmogui nebebūtų spėję padovanoti nė pusės to, kuo nesusigriebė pasirūpinti iki šiol, net jei juos neštų tūkstantis greičiausių aitvarų.
Merdinčiojo galvoje vis dėlto sukosi mintys. Tirštos ir garuojančios, visai kaip ta grikių košė, kurią taip mėgo būdamas išties gyvu. „Mirštu. Štai ta akimirka, apie kurią tiek galvota. O tada nebus... nieko. Net minčių apie... nieką.“
Akys vartėsi po karštais, suvargusiais vokais. Rasojo raukšlėta kakta ir šnervės dar norėjo bent kartelį įkvėpti. Paprasčiausio oro. Tik jo. Vienas. Du. Trys. Dar gyvas. Galvoje mirgėjo praeities vaizdai. Seni ąžuolai tėvų gimtinėj. Svarbiausia knyga, perskaityta gal gerą tuziną kartų. Ir vaikai, supti šiomis rūpestingomis akimis. Galbūt ir išties dėl šių dalykų gyventi verta?
Atsimerkė žmogus. O aplink – nė gyvos dvasios. Tačiau po minutėlės kambaryje pasirodė ji. Žmona. Kas jam, pareigingam žmogui, reiškė gyvenimo moterį. Ir pasakė, kad su akmeniu širdyje negalės gyventi. Pasakė. O tada jau kitu sakiniu pranešė, kad neturėjo teisės. Jųdviejų vestuvių dieną dabintis žalių rūtų vainikėliu.
- Atsiprašau ,- galiausiai tarsi uždegino nukirptą batraištį ji.
Vyras dabar būtų verkęs. Jei senos akys galėtų leisti bent tai.
Tada duris pravėrė kuprotas barzdočius. „Ilgametis šeimos finansininkas...“ - prisiminė iš patalų jau nebepakilsiantis žmogus.
Apsukrusis žvangančių kišenių guru prisliūkino prie sunkumu alsuojančios lovos ir kone greitakalbe išpyškino – finansinė šeimos padėtis nėra tokia jau gera; pareiga buvo apie tai informuoti; kad ir tokiomis komplikuotomis aplinkybėmis; sveikite.
Pataluose ateina laikas.
Prieš penkias minutes nesinorėjo mirti. O dabar tiesiog buvo gaila gyvenimo.
Kvėpavimas. Mintys. Vertinimai. Kvėpavimas. Laikas nebenorėjo laukti gulinčiojo mirties patale. Niekas taip ir neišmokė laiko palaukti.
Gergždžiančias duris pravėrė sūnus. Kadaise toks panašus į tėvą. Prieš penkias minutes. O dabar... Nė nežinia ką pasakys net jis.
- Tėti.
„Aš turiu tau pasakyti. Nebegalėsim daugiau prižiūrėti ąžuolų giraitės. Mums REIKIA gyventi. Mums reikia pinigų. Mums reikia toje vietoje pastatyti... mašinų stovėjimo aikštelę. Tam ten labai tinkama vieta. Pažadu, bus nuostabi investicija.“
Bet aš paliksiu vieną ąžuolą. Dėl tavęs, tėti.
Tada išėjo iš kambario sūnus. Ir vidun įžengė mirtis. Uždarė paskui save duris. Jos rankose blaškėsi išplėštas lapelis su pabrauktu šalimais gulinčio žmogaus gyvenimu.
Jiedu išeis kartu.
Pabaiga. Visada. Ir per amžius.