Žaismingą vėjo šiurenimą po vešlias, it žalia jūra banguojančias, sodriąsias pievas, sutrikdė garsus juokas.

– Tolosai, jau visai žlibas!

Liesas, nupiepęs vaikinukas nuleido rankas ir atsiduso. Laisvos, per ilgos medvilninių marškinių rankovės tabalavo vėjyje. Kaulėti pirštai vos laikė sunkų lanką. Jis žiūrėjo į strėlę, kuri buvo įsmigusi medin, tolėliau nuo taikinio ir stengėsi nekreipti dėmesio į išsiviepėlį.

– Leisk, parodysiu kaip tai daroma, pusbroli, – tarė žvitrus, raumeningas vyras. Skaisčiame, jaunystės nubučiuotame veide, švietė žydros akys, kuriose žaidė žaisminga ugnelė.

Tolosas nenorimos ištiesė lanką pusbroliui, bet gležnoms rankoms neatlaikius, sunkus, metalinis ginklas nusviro prie žemės. Baltapūkio skruostai paraudo, kai karalius Armonas vikriai paėmė iš jo lanką, tarsi tas svertų nedaugiau už plunksną. Iš dėtuvės, kuri pūpsojo Tolosui ant pečių, Armonas išsitraukė strėlę, įstatė ją į lanką ir nusitaikęs į taikinį, primerkė vieną akį. Strėlė vienu vėju nulėkė ir įsmigo tiesiai į raudono apskritimo centrą. Tolosas nuleido galvą.

– Jaunėli, džiaukis, kad tėvynėje nekvepia karu, kitaip – tu pražuvęs. – nusijuokė Armonas.

– Karaliau, atstok nuo mano brolio. – vyro linksmybes išsklaidė švelnus, moteriškas balsas.

Laukymėje stovėjo Arastėja. Jos medaus geltonumo kasos žėrėjo saulėje, o vėjui papūtus, pasklisdavo pynes puošusių gėlių kvapas. Išvydę ją, tiek Armonas, tiek jaunasis Tolosas, pasitempė.

– Tik draugiškai mokau Tolosą lanko meno, – išsišiepė Armonas parodydamas į tolumoje šviečiantį raudoną taikinį, o paskui į medį, kurį kliudė Toloso leista strėlė.

 – Ir pasityčioti nesibodi, – caktelėjo Arastėja, – rūpinkis karalystės reikalais, o ne linksmybėmis, karaliau, nes tavo brolis vienas pluša. Per daug įsidykinėjai. Pats irgi nesi toks kietas, kokiu dediesi. Lydaisi it sviestas, kai išvysti arklininko dukterį Mirimą.

Armonas, kiek nuraudęs, perbraukė sau per rudus plaukus ir perkėlė svorį ant kitos kojos. Tolosas patenkintas žiūrėjo į pusbrolį ir mintyse dėkojo seseriai, bet gudrioji Arastėja tuoj sumojo, ką reiškia šitokie žvilgsniai ir pagrūmojo pirštu:

– O tu, Tolosai, nesipūsk.

– Taip, - plačiai išsiviepė Armonas, – sesuo visada tavęs neapgins. 

Tolosas ir Arastėja piktai dėbtelėjo į karalių. Armonas persimetė lanką per petį ir sušuko: 

– Nagi, eikim lenkčių, kuris greičiau pasieks pilį!

Armonas spėriai pasileido per rasotas pievas, o Tolosas nusekė jam pavymui. Nors buvo ir nupiepęs jaunuolis, bet greičio jam netrūko – sparčiai vijosi pusbrolį. 

Arastėja dar keletą akimirkų pasižiūrėjo į nubėgančius giminaičius ir papurčiusi galvą, pradėjo rinkti išmėtytas strėles. Žemė sudrebėjo ir pasigirdo žirgo kanopų dundėjimas. Atsisukusi, Arastėja išvydo nuo miestelio atskuodžiantį didžiulį juodą žirgą. Ant jo išdidžiai sėdėjo stotingas raitelis. Vėjyje taršėsi pusilgiai rudi plaukai, o ant skruostikaulio esantis randas švietė iš tolo. Jis tvirtai sėdėjo ant savo žirgo, nors tas ir nebuvo balnotas. Tik didelis raudonų gėlių vainikas puošė blizgančius karčius. 

Netrukus jojikas prisivijo Arastėją. Sužvengęs, žirgas sustojo ir suprunkštė. 

– Gera, Ada, gera, mano mieloji, – kuždėjo vyras glostydamas gyvulio galvą. 

Tai darė su tokiu rūpesčiu, tokiu neapsakomu švelnumu... Arastėja nebuvo regėjusi, kad jos pusbrolis, karalius Koldoras, būtų toks dėmesingas nors vienam sutvėrimui. Jo žirgas jam buvo šventas ir kitos aistros jaunasis valdovas neturėjo. Tikrai visas atsigimęs į tėvą, garbingąjį karalių Haldarianą, žirgų globėją, amžiną jam atilsį...

– Kur vaikštai, sesule? – aiškiu, vyrišku balsu prabilo karalius. – Vėl iš pievų vaikei mūsų brolius?

– Iš pat ryto dykinėja, lenktyniauja ir net nesuka galvos apie darbus.

– Lipk ant mano žirgo, – tarė Koldoras nušokęs ant žemės, – Ada nuneš tave į pilį, o aš pareisiu. Tik iškart vesk į arklides – ji ištroškusi bei pavargusi. Daug kelio šįryt sukorėme.

– Ar miesto statybas apžiūrinėjai, Koldorai? – paklausė Arastėja bandydama užsliuogti ant žirgo, bet be balno bei kamanų tai buvo sunki užduotis. 

Koldoras, suėmęs už laibų kojų, kurias dengė ilgos suknelės padalkos, kilstelėjo moterį, kad ši įsitaisytų ant žirgo. 

–Taip. Nauja koplyčia jau į pabaigą. Senoji buvo virtusi tikra bakūže. Tai džiaugias miestelėnai, kad turės kur burtis. Rano šventinimo dienai jau bus pastatyta.

Arastėja nusišypsojo, pasitaisė savo ilgas, kelius siekiančias auksines kasas ir paraginusi Adą, nujojo link horizonte šviečiančios pilies. Iš tolo rodės, kad jos bokštai rėmė dangų, o languose šoko išaušusios saulės spinduliai. Rytų karalystė buvo viena stebuklingiausių: joje pabusdavo saulė ir savo grožį nešė į pasaulį. Nei viename mieste nebuvo tokio kruopštaus statinio, kaip Grynvike. Rytiečiai garsėjo išskirtiniais architektūriniais gebėjimais ir tai įrodė ne tik pilis, bet ir miestų grožis bei bokštų aukštis – čia nepamatysi nė vienos bakūžės, nė šiaudinės pirkios. Viskas buvo pastatyta iš tvirtų akmenų, kurie tarsi nakties šešėliai dunksojo palei Vėjų kalną. 

Koldoras pasivaikščiodamas perėjo žaliąsias Grynviko pievas ir pasiekė akmeninius laiptus, kurie leidosi į daubą, į krūmų labirintą. Juo nueiti iki pilies galėjo užsimerkęs – dar vaikystėje jiedu su broliu buvo tėvo išmokyti apie kiekvieną, net menkiausią, takelį. Painus labirintas buvo puiki priemonė priešams paklaidinti, kurių, karalių laimei, ilgai nebuvo nė girdėti. Grynvike virė įprastas, kasdieniškas gyvenimas.

Perėjęs visą sodą, karalius Koldoras pasiekė pilies kiemą, kur ant fontano krašto buvo įsitaisęs jo brolis, karalius Armonas.

– Ko rymai? Jotum į miestą koplyčios statyti. – leptelėjo jaunėliui.

Bet tuoj priekaišto pasigailėjo, kai pamatė sutrikusį brolio veidą. Armonas pakėlė voką ir juo pamojavo. Koldoras priėjo arčiau ir paėmė popierių iš didelių brolio delnų. Pavartęs, pamatė, kad jį puošia raudonas antspaudas, ant kurio buvo išspaustas herbas su elnio atvaizdu.

– Iš Pietų atėjo... – garsiai pagalvojo.

– Paukštis atnešė – vadinasi skubi naujiena.

– Tikrai. – tarė Koldoras prisėdęs prie brolio ir atplėšė laišką.

Keletą minučių žydros, sumišusios brolių akys lakstė po pergamentą. Baigęs skaityti, Armonas net išsižiojo ir drožė delnu per fontano vandenį.

– Na štai tau... dar neseniai sakiau Tolosui, kad jam pasisekė, jog karo nėra...

– Matai, broli, kaip greitai galima prišnekėti... – atsiduso Koldoras išpūtęs akis. - Rašo, kad pagrobė karaliaus dukrą ir jis su palyda joja pas mus.

– O ko jam pas mus? Ką, mes jo dukrą grąžinsim?

– Ne, bet prašys pagalbos, pamatysi. Jis žino, kad visame žemyne nėra tokių karo žirgų, kaip mūsų tėviškėje, tėvo Haldariano, žirgų globėjo, žemėse, tegul jis palaimintas...

– Jeigu puls Pietus, puls ir mus. Norės visų žemių. Turėsim padėti karaliui Atifui, nes mums patiems reikės pietiečių pagalbos, jei tik išliks pas juos gyvų... 

– Tas tiesa. Reikia pasakyti Arastėjai, kad dienų bėgyje atvyks Miškvasarės valdovas Atifas. Tegul nurodo tarnams paruošti jiems kambarius, o arklidėse padaryti vietos. Ir tegu bus iškelta puota, kai karalius atvyks į mūsų žemes. – Koldoras ryžtingai atsistojo. Jo akys žvelgė į išmylėtąsias Grynviko pievų platybes. Lengvabūdis Armonas pirmą kartą brolio akyse pamatė nerimą. – Reikia, kad jį kas pasitiktų prie labirinto. Patys nepereis.

– Va tai tau, – atsiduso jaunėlis, – Tolosui akys ant kaktos iššoks, kai sužinos, kad laukia karas...

– Ką čia porini! – karalius nestipriai trinktelėjo broliui į galvą, – Apie vaikį Tolosą jis galvoja. Reikia pradėti treniruotis, nežinia kada priešas įžengs į mūsų žemes!

***
Erdvioje, akmeninėje salėje aidėjo aštrių kalavijo ašmenų skimbčiojimas. Sugirgždėjus ąžuolinėms durims, nuskambėjo garsus krenkštelėjimas. Armonas krūptelėjo ir iš jo rankų išlėkęs ginklas sužvangėjo ant kieto grindinio. Jo skruostai paraudo.

Į salę įėjo suplukęs Koldoras, rankas laikymas už nugaros ir varstydamas besitreniravusius savo žvilgsniu. Jam vaikštant, žingsniai aidėjo salėje, kol sustojęs jis įsmeigė dangaus mėlynumo akis į Arastėją. 

– Moteriai mosuoti kardu nedera, pussesere. O tau, brolau, – jis pasisuko į Armoną, – ne kartą sakiau, kad jos nemokytum!

– Moteriai mosuoti kardu nedera, – tyliai atšovė Arastėja, – kaip ir karaliui, sosto įpėdiniui, pasiimti brolį valdyti kartu ir vadintis dviem karaliais. – paskui jos balsas pagarsėjo, – Mūsų giminė jau seniai laužo tradicijas.

Arastėja drąsiai laikė kalaviją savo rankose, ryžtingai demonstruodama didelį norą. Koldoras sucaksėjo liežuviu ir pakraipė galvą į šalis.

– Mano atvejis kitoks. Mirus tėvui, nenorėjau atstumti jaunėlio. Mums gera valdyti drauge. Dvi galvos – geriau už vieną. Bet tu moteris, pussesere. Eik pas savo sūnų. Ranas dar mažas, jam reikia motinos. Negi nori, kad liktų našlaitis?

– Mano sūnus našlaičiu neliks, kol mūsų žemė bus laisva! Jo paties tėvas dėl to pasiaukojo ir jei reikės, aukosis ir motina!

Šviesios Arastėjos akys degė neslepiamu atkaklumu, o lūpos net nesudrebėdamos dėstė aiškius, tvirtus žodžius. Koldoro žvilgsnis dar labiau persimainė ir jis sužaibavo į brolį, kuris nuleidęs akis tylėjo:

– Ko tu jai papasakojai apie karą? Prašiau tik apie Miškvasarės valdovą pranešti! Juk žinojai, kaip ji veršis į rankas stverti kalaviją!

Armonas jau žiojosi kažką sakyti, bet Arastėja žengtelėjo į priekį.

– Nekaltink savo brolio, karaliau. Pati jo prašiau. Ir tu manęs nesustabdysi! – ji įbruko savo kalaviją Armonui į delnus.

Greiti žingsniai nuaidėjo salėje ir Arastėja išėjo trenkdama sunkias duris, kurios griausmingai subildėjo. Broliai susižvalgė. Koldoras išsitraukė iš užančio savo kalaviją ir linktelėjo broliui:

– Nekreipk į ją dėmesio, reikia treniruotis!

Armonas pakėlė dviašmenį kalaviją ir mostelėjo juo link brolio, kuris staigiai užkirto jam kelią. Tada vėl pakartojo manevrą, bet brolis išvengė mosto ir nustūmė jį savo lenkta geležte.

– O kaip dėl karių? 

– Josim į miestą paskleisti žinią. O sostinė tegul skelbia miesteliams bei kaimeliams. Pažiūrėsim, kokios būklės mūsų vyrai. Seniai neteko kviesti kariaunos... paskutinis kartas buvo, kai žuvo Arastėjos vyras, bet ir tai menkas konfliktas kilo... – atsakė Koldoras, užsikišdamas savo pusilgius plaukus už ausų ir taip atidengdamas ant skruostikaulio pūpsantį randą. – Surinksime geriausius karo žirgus, pasiųsime valstiečius tvirtinti gynybinę sieną.

– Juk mes nepasiruošę, tiesa? Priešas mus užklupo netikėtai... Ir ginklų reikės pagaminti, - užsimodamas kalaviju atsiduso Armonas, – tai užims laiko... Gal daugiau alebardų?

– Ne, – papurtė galvą atremdamas brolio ataką, – alebardos reikalauja kiek daugiau įgūdžių, tad užtruktų, kol apmokytume nepatyrusius karius. Aš mąstau apie kirvius – juo mosuoti mokės kiekvienas, kuriam miške teko malkauti. Bet bus lengvesni, nei tie darbiniai. Ir apie ietis, geležiniais antgaliais. Pigiau ir greičiau gaminasi, o ir naudotis ne bėda – visi ietį valdyti moka – kas medžiojo, kas žuvį gaudė. 

– Bet kaip gerai būtų lankininkai...

Staiga Armonas nutilo, nes brolio kalavijo geležtė praplėšė jo rankovę. Pro tarpą pasimatė raumeninga, įdegusi ranka ir abu sustoję nusijuokė.

– Budrumo trūksta ir mums patiems. O dėl lankininkų, – atbula ranka Koldoras nusibraukė prakaitą nuo kaktos, – gal vienas kitas pasirodys, bet juk žinai, kad lankininkais niekada neprilygtume Vakarams. Ten šaulių kraštas.

Armonas giliai atsiduso, žnektelėjo ant kieto čiužinio ir sukryžiavo rankas už galvos.

– Ai, man tie vakariečiai puselfiai nepatinka. Klastingi ir baisiai uždari, nelabai kuo skiriasi nuo Šiaurės, tik trūksta, kad irgi milžiniška siena užsibarikaduotų. Vienintelė pietinė karalystė neskirsto rasių, mano žiniomis, ten ir žmonų, ir puselfių, ir fėjų su burtininkais gyvena. 

– Juk žinai, kad žmonės su tomis būtybėmis per daug bičiuliautis negali, – tarė Koldoras prieidamas prie stalo, ant kurio stovėjo padėklas su vandens ąsočiu, – todėl mes nuo jų ir laikomės atokiau. Vieninteliame Grynvike nebuvo didelių karų ir nesantaikų, žmonės čia ramiai gyvena.

– Apie pietines žemes irgi nelabai teko girdėti nusiskundimų, – neatlyžo jaunėlis, – sako, ten jie visi taikiai sutaria. 

– Niekada negali žinoti, ką tie burtininkai ar elfai tau iškrės. O dabar, stokis, broluži, reikia joti į sostinę ir paskelbti žinią dėl kariuomenės. Nesakysime, kas vyksta, nes nieko patys tiksliai nežinome, tačiau reikia patikrinti kokia yra mūsų karinio pasiruošimo būklė. 

 



Karalių žirgai skuodė per vešlias žaliąsias pievas ir braidė per sraunius žalumynuose tekančius upelius, kurių purslai putodami tiško ir girdė juodžemį. 

Pakalnėje jau švietė sostinės namų stogai. Karaliai pasiekė akmeninius takus, kuriais trepsėjo miestelėnai. Visi mojo ir kėlė kepures matydami savo valdovus bei plačiai jiems šypsojosi. Miestą puošė fontanai apsodinti gėlėmis, įmantrūs šuliniai bei statulos. Turgavietė buvo sudaryta iš dviejų arkų, kurias juosė stogas, o viduje apstatyta tvirtais mediniais stalais. Čia pat pūpsojo jau beveik užbaigta koplyčia, kuria taip džiaugėsi žmonės: dideles, iš juodų plytų lipdytas sienas puošė erdvūs, margi langai, o pats aukščiausias statinio bokštas priminė švyturį.

– Iš ten turėtų matytis visos apylinkės. – Armonas šyptelėjo pirštu rodydamas į bokštą.

– Mažiau vaikytumeisi Tolosą ir daugiau padėtum man, būtum jau ir pabuvojęs tame bokšte. – nusijuokė Koldoras ir paraginęs žirgą, išsimušė į priekį.

Vyrai prijojo miesto centrą, kur žalių plytų take stūksojo milžiniškas marmurinis paminklas: ant didžiulio karinio žirgo sėdėjo ilgaplaukis, barzdotas vyras. Viena jo ranka laikė vadžias, o kita – Grynviko vėliavą. Apačioje buvo iškaltos raidės:

„Karalius Haldarianas, didysis žirgų globėjas, sulaukęs garbingų 300 metų"

Tiek Koldoras, tiek Armonas, pasilenkė priešais paminklą, priglaudė dešinę ranką prie širdies ir nuleido galvas. Atsitiesęs, Koldoras išsitraukė signalinį ragą ir papūtė. Giliai ir garsiai sugaudė galingas ragas, jo garsas nusirito per akmenines gatves, iki tolumoje stūksančio Vėjų kalno ir atsimušė aidu daubose, nutildydamas bet kokį miesto šurmulį. Miestelėnai kaip mat prikaustė savo dėmesį ir sugužėjo pagrindinėn aikštėn. Karaliai nulipo nuo savo žirgų. Koldoras paprašė, kad šalimais gyvenantis arklininkas juos pagirdytų ir atsistojęs prie paminklo, nusiėmė savo karūną.

– Brangieji tautiečiai, kaip šių neaprėpiamų pievų valdovai, mes turime teisę patikrinti karinės parengties lygį.

Minia ėmė kuždėtis, o vienas drąsus vaikinas klustelėjo:

– Ar mums gresia pavojus, karaliau?

– Ne! – iškart šyptelėjo Koldoras ir sumosavo rankomis, kad tas patvirtinimas atrodytų patikimesnis, – Bet negalime ir toliau būti apsileidę. Pareikalausiu, kad sostinės vyrai vieningai susitelktų ir pradėtų treniruotes su atitinkamais ginklais, apie kuriuos netrukus papasakos karalius Armonas. 

– Bet, mano pone, – nedrąsiai prabilo viena ūkininkaitė, – o karališkosios armijos nepakanka?

– Šiai dienai pakanka, – tvirtai atsakė karalius pasitaisydamas nuo karūnos kiek paveltus plaukus, – bet atėjus pavojui, turime žinoti, kad mūsų kraštas pasiruošęs viskam. Pasiųsiu šauklius bei siuntinius, kad apkeliautų kiekvieną, net mažiausią karalystės kampelį ir paskleistų šią žinią. Skleiskite ir jūs! Toks įsakymas. O dabar žodį tars mano brolis.

Armonas atsiduso ir nužvelgęs minią, taip pat nusiėmė savo karūną:

– Atsiųsime patyrusius kovotojus, kurie kiekviename mieste užsiims treniruotėmis. Mokysitės valdyti karo kirvį ir ietis. Kaimo žmonės turės sugužėti į artimiausius miestus. Kaip sostinės gyventojai, būsite apmokomi kovoti ir alebardomis, jei reikėtų lėkti į pilį pastiprinimo. Nors esu jaunas, vos daugiau nei trisdešimties žmogaus metų sulaukęs karalius, galiu nuspėti, kad yra mano amžiaus vyrų, kurie savamoksliškai valdo ir geresnius ginklus, tokius kaip kardas arba lankai. Jei tarp jūsų yra tokių – ženkite žingsnį į priekį.

Iš minios išniro kelios dešimtys vyrų. Karaliai patenkinti linktelėjo ir prieš užsiropšdamas ant Ados, savo žirgo, Koldoras pridėjo:

– Nurimkite, jūs visi esate saugūs. Linkiu gražios dienos ir sėkmės užbaigiant koplyčią. Nepamirškite, kad pirmąją pilnaties dieną šventinsime Arastėjos, lordo Hofelio duktės, mūsų pusseserės, sūnų Raną. Visa karalystė yra laukiama iškilmėse!