ko gero per anksti mane pabučiavai
kai saulė kilo paryčiais pasirąžyti
lyg pieva palaidi gelsvi plaukai
mane užklojo ir neleido nieko pasakyti
 
po laiko jau ne princas aš esu
žmogus jau nubaustas jausmų žaidimo
apsvaigęs nuo visų gyvenimo kvapų
juokauju štai kaip  turgaus  arlekinas
 
skolų visų jau atiduoti negaliu
nors kur tiktai gyvenimas manęs nemėtė
štai toks esu nuo horizontų svetimų
pavargęs nuo aistrų norėjau pailsėti
 
o tu ko gero per anksti pabučiavai
galiu tik savo sielą jeigu nori užstatyti
lyg kvapni pieva palaidi gelsvi plaukai
mane užklojo ir neleido nieko pasakyti