gėdingai kylančiu minčių trapumu
bet niekas netarsteli jog tai nuskriaudžia
gėdingai kylančiu minčių trapumu
pasaulių slenksty aimanuoja rožių šydas
augi išaustai padangės saldumo strėlei
o tykios deivės apšlakštė tavo raižus
bučiniams ir miškynuos stabtelėjusiai nekaltybei
žvaigždžių raštai ištirpdino
savy ašaras nes geriausia taip tu toli
čia atkemšu paslapties butelį tas jaukios
spalvos perrėžiamas žvilgsnis mane supurto
o būnam tokios lengvos ir menkos
tik tu nebijai piešti ant savo kūno