Rodos šiandien save aš ir vėl prarandu,
Kiek daug tos nevilties, neapykantos scenų,
Ir siaurėja pasaulis, ir laužia perpus,
Vos atlaiko ir eižėja sienos.
 
Kaip išlikti lengvam, nenugrimzt į gelmes
Ir laimingai pasiekt išgyvenimo slėnius,
Kaip apsaugot save, kai vėl kyla audra
Ir esi tik eilinis ir mažas žaidėjas.
 
 Kažkas ims ir suluš, kažką ims ir išmes,
Tartum daiktą senokai naudotą,
O kažkas palengva sau laimingai išplauks
Ant to seno eilinio kuproto.
 
Gal šiandiena jau aš, o rytoj gal jau tu
Tapsi plaustu, o gal net tramplynu,
Dalelytė manęs, dalelytė tavęs
Tiesia kelią net lig žvaigždynų.
 
Ir jei toji žvaigždė taip toli nuo manęs,
Kad mus skiria net šviesmečių metai,
Aš, pakėlus akis vis ieškosiu savęs,
Kad surasčiau tai, ką pametus.